MUS Rasite
Vytauto g. 14, LT-08118
Vilnius, Lietuva
Tel./Faks. +370 5 2312029
Mob. +370 656 34140

Europos Sąjunga:

ES nėra federacija, kaip Jungtinės Valstijos. Ji nėra ir tiesiog vyriausybių bendradarbiavimo organizacija, kaip Jungtinės Tautos. Ji, iš esmės, yra unikali. ES sudarančios valstybės (jos "valstybės narės") telkia savo suverenitetą, kad įgytų galią ir pasaulinę įtaką, kurios nė viena iš jų atskirai negalėtų turėti.

Suvereniteto telkimas reiškia, jog valstybės narės kai kurias joms priklausančias sprendimų priėmimo galias perduoda susikurtoms bendroms institucijoms, kad sprendimai tam tikrais bendro intereso klausimais būtų demokratiškai priimami Europos lygmeniu.

Europos sprendimų priėmimo procese apskritai, ir ypač bendro sprendimo procedūroje dalyvauja trys pagrindinės institucijos:

Europos Parlamentas, kuris atstovauja ES piliečiams ir yra jų tiesiogiai renkamas;
Europos Sąjungos Taryba, kurioje atstovaujama atskiroms valstybėms narėms;
Europos Komisija, kurios paskirtis - palaikyti visos Sąjungos interesus.

Šis "institucijų trikampis" nustato politikos kryptis ir leidžia teisės aktus (direktyvas, reglamentus ir sprendimus), kurie taikomi visoje ES. Iš esmės Komisija siūlo naujus ES teisės aktus, bet juos priima Parlamentas ir Taryba.

Dvi kitos institucijos atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį: Teisingumo Teismas palaiko ES teisės nustatytą tvarką, o Audito Rūmai tikrina Sąjungos veiklos finansavimą.

Šios institucijos buvo įsteigtos remiantis sutartimis, kurios yra visos ES veiklos pagrindas. Sutartys yra pasirašytos valstybių narių prezidentų ir ratifikuotos parlamentų. Jose yra nurodytos taisyklės ir procedūros, kurių turi laikytis ES institucijos.

Europos Parlamentas

Europos Parlamento (EP) nariai salėje sėdi ne kaip valstybių grupės, o susiskirstę į Europos politines grupes (frakcijas), kurios telkia visas pagrindines ES valstybėse narėse veikiančias politines partijas.

LENTELĖ: Politinėms grupėms priklausančių vietų skaičius, 2003 m. balandžio 1 d.

Politinė grupė	Santrumpa	Vietų skaičius
Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) ir Europos demokratai	ELP-ED	232
Europos socialistų partija	ESP	175
Europos liberalų, demokratų ir reformistų partija	ELDRP	52
Europos susivieniję kairieji/Šiaurės žalieji kairieji	ESK/ŠŽK	49
Žalieji/Europos laisvasis aljansas	Žalieji/ELA	44
Tautų Europos sąjunga	TES	23
Demokratijų ir įvairovių Europa	DĮE	18
Grupėms nepriklausantys nariai	NR	31
IŠ VISO		624

Parlamento ištakos yra siejamos su praėjusio šimtmečio šeštuoju dešimtmečiu ir Bendrijų steigimo sutartimis. Nuo 1979 m. EP narius tiesiogiai renka piliečiai, kuriems jie atstovauja.

Parlamento rinkimai rengiami kas penkeri metai, o balsavimo teisę turi kiekvienas kaip rinkėjas įregistruotas ES pilietis. Taigi diskusijose su kitomis ES institucijomis Parlamentas išreiškia 380 milijonų Sąjungos piliečių demokratinę valią ir atstovauja jų interesams.

2004 m. Josep Borrel Fontelles buvo išrinktas Europos Parlamento prezidentu.

Vietų skaičius pagal valstybes
(Abėcėlės tvarka pagal valstybės pavadinimą jos kalba)

	1999-2004	2004-2007	2007-2009
Belgija	25	24	24
Bulgarija	-	-	18
Kipras	-	6	6
Čekija	-	24	24
Danija	16	14	14
Vokietija	99	99	99
Graikija	25	24	24
Ispanija	64	54	54
Estija	-	6	6
Prancūzija	87	78	78
Vengrija	-	24	24
Airija	15	13	13
Italija	87	78	78
Latvija	-	9	9
Lietuva	-	13	13
Liuksemburgas	6	6	6
Malta	-	5	5
Nyderlandai	31	27	27
Austrija	21	18	18
Lenkija	-	54	54
Portugalija	25	24	24
Rumunija	-	-	36
Slovakija	-	14	14
Slovėnija	-	7	7
Suomija	16	14	14
Švedija	22	19	19
Jungtinė Karalystė	87	78	78
(DAUGIAUSIA) IŠ VISO	626	732	786

Kur yra Parlamento buveinė"

Europos Parlamentas dirba Prancūzijoje, Belgijoje ir Liuksemburge.

Plenarinės sesijos, kuriose dalyvauja visi EP nariai, kas mėnesį vyksta Strasbūre (Prancūzija), kur yra Parlamento pagrindinė būstinė. Parlamento komitetai posėdžiauja ir papildomos plenarinės sesijos rengiamos Briuselyje (Belgija), o Liuksemburge yra jo administracinės įstaigos (Generalinis sekretoriatas).

Parlamentas vykdo tris svarbiausias funkcijas:

Jis kartu su Taryba naudojasi teisės aktų leidimo galia. Tai, kad jis yra tiesiogiai renkamas, padeda užtikrinti ES teisės demokratinį teisėtumą.
Jis vykdo visų ES institucijų, svarbiausia, Komisijos, demokratinę kontrolę. Jis turi įgaliojimus pritarti arba nepritarti Komisijos narių kandidatūroms ir gali pareikšti nepasitikėjimą visa Komisija.
Kartu su Taryba jam priklauso įgaliojimai tvirtinti ES biudžetą, todėl jis turi įtakos ES išlaidoms. Baigdamas procedūrą, jis patvirtina arba atmeta visą biudžetą.

1. Teisės aktų leidimo galia

Priimant ES teisės aktus dažniausiai taikoma bendro sprendimo procedūra (žr. pirmesnį skyrelį "Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje"). Šiais atvejais Europos Parlamentas ir Taryba lygiomis dalyvauja teisės aktų leidimo procese, o priimti teisės aktai yra bendri Tarybos ir Parlamento teisės aktai. Tokia procedūra taikoma priimant daugelį įvairias sritis reglamentuojančių teisės aktų.

Dėl daugelio kitų pasiūlymų su Parlamentu turi būti konsultuojamasi, o tam tikriems svarbiems politiniams ar instituciniams sprendimams priimti reikia jo pritarimo.

Nagrinėdamas Komisijos metinę darbo programą, svarstydamas, kokius naujus teisės aktus reikėtų priimti, ir prašydamas Komisijos teikti pasiūlymus, Parlamentas taip pat duoda postūmį rengti naujus teisės aktus.

2. Demokratinė kontrolė

Parlamentas vykdo kitų Europos Sąjungos institucijų demokratinę kontrolę arba priežiūrą. Tai jis daro keliais būdais.

Pirma, kai turi būti skiriama nauja Komisija, Parlamentas apklausia visus numatytus naujus Komisijos narius ir jos pirmininką (juos siūlo valstybės narės). Jie negali būti paskirti, jei jų nepatvirtina Parlamentas.

Antra, Komisija yra politiškai atskaitinga Parlamentui, kuris gali jai pareikšti nepasitikėjimą, ir tuomet visa Komisija privalo atsistatydinti.

Apskritai kalbant, Parlamentas Komisiją kontroliuoja reguliariai svarstydamas jos atsiųstas ataskaitas (bendrąją ataskaitą, biudžeto vykdymo, Bendrijos teisės taikymo ataskaitas ir pan.). Be to, EP nariai nuolat raštu ir žodžiu teikia Komisijai paklausimus.

Komisijos nariai, lankydamiesi Parlamento plenarinėse sesijose ir parlamentinių komitetų posėdžiuose, palaiko šių dviejų institucijų nuolatinį dialogą.

Parlamentas stebi ir Tarybos darbą: EP nariai reguliariai raštu ir žodžiu teikia Tarybai paklausimus, o Tarybos pirmininkas lankosi plenarinėse sesijose ir dalyvauja svarbiuose debatuose.

Tam tikrose srityse, tokiose kaip bendra užsienio ir saugumo politika ar teismų bendradarbiavimas, taip pat kai kuriais bendro intereso klausimais, tokiais kaip prieglobsčio ir imigracijos politika, kovos su piktnaudžiavimu narkotikais, sukčiavimu ir tarptautiniu nusikalstamumu priemonės, Parlamentas glaudžiai bendradarbiauja su Taryba. Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė visais šiais klausimais teikia Parlamentui informaciją.

Demokratinę kontrolę Parlamentas taip pat vykdo nagrinėdamas piliečių peticijas ir steigdamas laikinuosius tyrimo komitetus.

Galiausiai Parlamentas teikia medžiagą kiekvienam ES „viršūnių susitikimui“ (Europos Sąjungos Vadovų Tarybos posėdžiams). Kiekvieno tokio susitikimo pradžioje Parlamento pirmininko yra paprašoma išdėstyti Parlamento požiūrį į aktualius ar susirūpinimą keliančius reikalus ir Europos Sąjungos Vadovų Tarybos darbotvarkės klausimais.

3. Įtaka ES biudžetui

ES metinį biudžetą tvirtina ir Parlamentas, ir Europos Sąjungos Taryba. Parlamentas du kartus paeiliui svarsto jį ir diskutuoja dėl jo rengiamuose debatuose, ir jis neįsigalioja tol, kol jo savo parašu nepatvirtina Parlamento pirmininkas.

Parlamento Biudžeto kontrolės komitetas (sutrumpintai vadinamas COCOBU) stebi, kaip tvarkomos biudžeto lėšos, ir Parlamentas kasmet sprendžia, ar patvirtinti praėjusių finansinių metų biudžeto vykdymą, už kurį yra atsakinga Komisija. Šis patvirtinimo procesas dar vadinamas „atleidimu nuo atsakomybės“.

Kaip organizuojamas Parlamento darbas"

Parlamento darbas yra dalijamas į du pagrindinius etapus:

Rengimasis plenarinei sesijai. Jis vyksta nariams išsiskirsčius į įvairius Parlamento komitetus, kurie specializuojasi konkrečiose ES veiklos srityse. Debatams numatomais klausimais diskutuoja ir politinės grupės.
Pati plenarinė sesija. Plenarinės sesijos, į kurias renkasi visi nariai, paprastai vyksta Strasbūre (vieną savaitę per mėnesį) ir kartais Briuselyje (dvi dienas). Per šias sesijas Parlamentas prieš priimdamas sprendimą dėl viso teksto nagrinėja pasiūlytus teisės aktus ir balsuoja dėl jų pataisų.

Dar Parlamentas į darbotvarkę gali įtraukti Tarybos ar Komisijos atsiųstus pranešimus arba klausimus, susijusius su tuo, kas vyksta ES ar platesniame pasaulyje.

Europos Sąjungos Taryba

Taryba yra svarbiausia ES sprendimų priėmimo institucija. Kaip ir Europos Parlamentas, Taryba buvo įsteigta pagal steigimo sutartis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Ji atstovauja valstybėms narėms, o jos posėdžiuose dalyvauja po vieną kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrą.

Kurie ministrai vyksta į kokius posėdžius, tai priklauso nuo klausimų, įrašytų į jų darbotvarkę. Jei, pavyzdžiui, Taryba turi svarstyti aplinkos klausimus, posėdyje dalyvauja kiekvienos ES valstybės narės aplinkos ministrai, ir ji vadinama "Aplinkos taryba".

ES santykiai su visu kitu pasauliu yra aptariami Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje. Bet ši Taryba yra atsakinga ir už bendruosius politikos klausimus, dėl to jos posėdžiuose dalyvauja tas ministras ar valstybės sekretorius, kuriuos parenka kiekviena vyriausybė.

Iš viso yra devyneriopos Tarybos:

Bendrųjų reikalų ir išorės santykių,
Ekonomikos ir finansų (ECOFIN),
Teisingumo ir vidaus reikalų,
Darbo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų,
Konkurencingumo (vidaus rinkos, pramonės ir mokslinių tyrimų),
Transporto, telekomunikacijų ir energetikos,
Žemės ūkio ir žuvininkystės,
Aplinkos,
Švietimo, jaunimo ir kultūros.

Nepaisant to, Taryba išlieka viena institucija.

Kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras turi įgaliojimus savo vyriausybės vardu prisiimti įsipareigojimus. Kitais žodžiais sakant, ministras pasirašo visos vyriausybės vardu. Be to, kiekvienas ministras Taryboje yra atskaitingas savo valstybės parlamentui ir piliečiams, kuriems tas parlamentas atstovauja. Tai užtikrina Tarybos sprendimų demokratinį teisėtumą.

Ką Taryba veikia"

Taryba turi šešis svarbiausius įgaliojimus:

priimti ES teisės aktus. Daugelyje sričių ji juos priima kartu su Europos Parlamentu;
koordinuoti valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis;
sudaryti ES tarptautinius susitarimus su viena ar daugiau valstybių arba tarptautinių organizacijų;
kartu su Europos Parlamentu tvirtinti ES biudžetą;
pagal Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP, išsamesnė informacija pateikiama skyrelyje "Bendra užsienio ir saugumo politika".
koordinuoti valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose (žr. skyrelį " Teisingumas ir vidaus reikalai (TVR)").

Daugelis iš šių įgaliojimų yra susiję su Bendrijos sritimi, t. y. su tomis veiklos sritimis, kuriose valstybės narės yra nusprendusios sutelkti savo suverenitetą ir sprendimų priėmimo galias perduoti ES institucijoms. Ši sritis - tai ES pirmasis "ramstis".

Tačiau paskutiniai du įgaliojimai yra daugiausia susiję su sritimis, kuriose valstybės narės nėra perdavusios savo galių, o tiesiog veikia kartu. Tai vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, apimantis ES antrąjį ir trečiąjį „ramsčius“ (BUSP ir policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose).

1. Teisės aktų leidimas

Daugumą ES teisės aktų Taryba priima kartu su Europos Parlamentu (žr. skyrelį " Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje").

Paprastai Taryba teisės aktus priima tik remdamasi Komisijos pasiūlymu, o Komisija paprastai yra atsakinga už tai, kad būtų užtikrintas tinkamas priimtų ES teisės aktų taikymas.

2. Valstybių narių ekonomikos politikos koordinavimas

ES valstybės narės yra nusprendusios, jog jos nori, kad bendra ekonomikos politika būtų grindžiama glaudžiu jų nacionalinės ekonomikos politikos koordinavimu. Šį koordinavimo darbą atlieka ekonomikos ir finansų ministrai, kurie kolektyviai sudaro Ekonomikos ir finansų tarybą (ECOFIN).

3. Tarptautinių susitarimų sudarymas

Kiekvienais metais Taryba sudaro (t. y. oficialiai pasirašo) daugelį ES susitarimų su Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis. Šie susitarimai gali apimti plačias sritis, tokias kaip prekyba, bendradarbiavimas ir vystymosi rėmimas, arba jie gali būti susiję su labai konkrečiomis sritimis, tokiomis kaip tekstilė, žuvininkystė, mokslas ir technologija, transportas ir pan.

Be to, Taryba gali sudaryti ES valstybių narių konvencijas tokiose srityse kaip mokesčiai, įmonių teisė ar konsulinė apsauga. Konvencijos taip pat gali būti susijusios su bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityje (žr. skyrelį "Teisingumas ir vidaus reikalai").

4. ES biudžeto tvirtinimas

ES metinį biudžetą Taryba tvirtina kartu su Europos Parlamentu. Jei šios dvi institucijos nesutaria, taisyklės leidžia Tarybai priimti galutinį sprendimą dėl vadinamųjų privalomųjų išlaidų (tai daugiausia išlaidos žemės ūkiui ir išlaidos, atsirandančios dėl tarptautinių susitarimų su ES nepriklausančiomis valstybėmis), o Parlamentas lemiamą žodį turi tarti dėl neprivalomųjų išlaidų ir dėl viso biudžeto galutinio patvirtinimo.

5. Bendra užsienio ir saugumo politika

Valstybės narės siekia nustatyti bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP). Bet užsienio politika, saugumas ir gynyba yra reikalai, kuriuos kiekviena ES valstybė narė tvarko savarankiškai. Jos šiose srityse nėra sutelkusios savo nacionalinio suvereniteto, dėl to Parlamento ir Komisijos vaidmuo čia tėra ribotas. Tačiau ES valstybės narės gali daugiau pasiekti šiose srityse veikdamos išvien, ir Taryba yra pagrindinis forumas, kuriame vyksta vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas.

Kad ES galėtų veiksmingai reaguoti kilus tarptautinėms krizėms, Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė (1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio susitikime), kad ES sukurs 60 000 karių greitojo reagavimo pajėgas, kurias būtų galima per 60 dienų dislokuoti bet kuriame regione ir ten bent metus išlaikyti.

Tai nebus Europos kariuomenė. Karinis personalas išliks savo nacionalinėse karinėse pajėgose, bus pavaldus valstybių narių karinei vadovybei ir atliks tik humanitarinės pagalbos teikimo, gelbėjimo, taikos palaikymo ir kitas krizių valdymo užduotis.

Kad kilus krizei būtų galima ją politiniu atžvilgiu kontroliuoti ir turėti veiklos strategiją, Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė (2000 m. gruodžio mėn. Nicoje) sukurti Europos Sąjungos Tarybai pavaldžias nuolatines politines ir karines struktūras. Šios naujosios struktūros – tai:

Politinis ir saugumo komitetas (PSK),
Europos Sąjungos Karinis komitetas (ESKK) ir
Europos Sąjungos Karinis štabas (ESKŠ), sudarytas iš valstybių narių prie Tarybos sekretoriato komandiruotų karo ekspertų.

ESKŠ kariniu atžvilgiu yra pavaldus ESKK, kuriam jis padeda. Taip pat žiūrėkite skyrelį "Bendros užsienio ir saugumo politikos agentūros" .

6. Teisingumas ir vidaus reikalai (TVR)

Narkotikai, terorizmas, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas - visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą. Tai yra valstybių sienas peržengianti nusikalstama veikla ir tik valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas gali padėti jas veiksmingai spręsti. Jei Europa yra pasiryžusi veikti ir visiems savo piliečiams visoje ES sudaryti vienodas galimybes naudotis pilietiniu teisingumu, visų ES valstybių narių teismai, policija, muitinių pareigūnai ir imigracijos tarnybos turi dirbti išvien.

Jie turi užtikrinti, pavyzdžiui, kad:

teismo sprendimas dėl ištuokos ar vaiko globos, priimtas vienoje ES valstybėje, būtų pripažintas visose kitose ES valstybėse;
ES išorės sienos būtų gerai saugomos;
muitinės pareigūnai ir policija keistųsi informacija apie įtariamus prekiautojus narkotikais arba apie asmenis, besiverčiančius neteisėtu žmonių vežimu;
prieglobsčio prašytojai visoje ES būtų vertinami vienodai ir su jais būtų elgiamasi vienodai, užkertant kelią "ieškojimui, kur geriau gauti prieglobstį".

Šiuos ir panašius klausimus, priskiriamus teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) sritims, svarsto teisingumo ir vidaus reikalų ministrai, kurie visi kartu sudaro Teisingumo ir vidaus reikalų tarybą.
Taip pat skaitykite skyrelį "Policijos ir teismų bendradarbiavimo kriminaliniuose reikaluose agentūros" .

Kaip organizuojamas Tarybos darbas"

Koreperas

Kiekviena ES valstybė narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kuri jai atstovauja ir jos nacionalinius interesus gina ES lygmeniu. Kiekvienos atstovybės vadovas iš tikrųjų yra savo šalies ambasadorius Europos Sąjungoje.

Šie ambasadoriai (vadinami "nuolatiniais atstovais") kas savaitę renkasi kaip Nuolatinių atstovų komitetas (Koreperas - jo prancūziško pavadinimo santrumpa). Šio komiteto paskirtis - parengti Tarybos darbą, išskyrus žemės ūkio reikalus, kuriais rūpinasi Specialusis žemės ūkio komitetas. Koreperui padeda daugelis iš valstybių narių administracijos pareigūnų sudarytų darbo grupių.

Pirmininkavimas Tarybai

Tarybai pagal rotacijos principą kas šeši mėnesiai pirmininkauja vis kita valstybė narė. Kitais žodžiais sakant, kiekviena ES valstybė iš eilės perima atsakomybę už Tarybos darbotvarkę ir šešis mėnesius pirmininkauja jos posėdžiams, skatindama teisės aktų leidimą bei politinius sprendimus ir tarpininkaudama valstybių narių kompromisiniams susitarimams.

Pirmininkavimo eilė 2003-2006 m.:

2003	Pirmoji metų pusė:	Graikija
	Antroji metų pusė:	Italija
2004	Pirmoji metų pusė:	Airija
	Antroji metų pusė:	Nyderlandai
2005	Pirmoji metų pusė:	Liuksemburgas
	Antroji metų pusė:	Jungtinė Karalystė
2006	Pirmoji metų pusė:	Austrija
	Antroji metų pusė:	Suomija

Jei, pavyzdžiui, Aplinkos tarybą numatoma sušaukti 2006 m. antrojoje pusėje, jai pirmininkaus Suomijos aplinkos ministras, nes Suomija tuo metu bus Tarybai pirmininkaujanti valstybė.

Generalinis sekretoriatas

Pirmininkaujančiai valstybei padeda Generalinis sekretoriatas, kuris rengia ir visais lygmenimis užtikrina sklandų Tarybos darbą.

1999 m. Tarybos generaliniu sekretoriumi buvo paskirtas Javieras Solana. Jis taip pat yra vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai (BUSP) ir, eidamas šias pareigas, padeda Tarybai rengti politinius sprendimus ir juos įgyvendinti. Jis taip pat Tarybos vardu dalyvauja politiniame dialoge su ES nepriklausančiomis valstybėmis.

Generaliniam sekretoriui padeda generalinio sekretoriaus pavaduotojas, kuris yra atsakingas už vadovavimą Generaliniam sekretoriatui.

Kiek kuri valstybė turi balsų"

Sprendimai Taryboje yra priimami balsavimu. Kuo daugiau yra valstybės gyventojų, tuo daugiau balsų ji turi. Bet balsų skaičius nėra tiksliai proporcingas, jis yra priderintas palankiai mažiau gyventojų turinčioms valstybėms.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. kiekvienos valstybės balsai skaičiuojami taip:

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija	10
Ispanija	8
Belgija, Graikija, Nyderlandai ir Portugalija	5
Austrija ir Švedija	4
Airija, Danija ir Suomija	3
Liuksemburgas	2
IŠ VISO	87

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. (kai į ES jau įstos naujosios valstybės narės) iki tų pačių metų spalio 31 d. galioja pereinamojo laikotarpio susitarimai dėl balsų "svorio" keitimo.

Nuo 2004 m. lapkričio 1 d. kiekvienos valstybės (taip pat ir naujosios valstybės narės) balsai skaičiuojami taip:

Vokietija, Prancūzija, Italija ir Jungtinė Karalystė	29
Ispanija ir Lenkija	27
Nyderlandai	13
Belgija, Čekijos Respublika, Graikija, Vengrija ir Portugalija	12
Austrija ir Švedija	10
Danija, Airija, Lietuva, Slovakija ir Suomija	7
Kipras, Estija, Latvija, Liuksemburgas ir Slovėnija	4
Malta	3
IŠ VISO	321

Kvalifikuota balsų dauguma

Įprasčiausia balsavimo procedūra Taryboje - tai sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma (KBD). Tai reiškia, kad pasiūlymui priimti reikia, kad jį paremtų nustatytas minimalus balsų skaičius (išsamiau aiškinama toliau).

Tačiau kai kuriose itin jautriose srityse, tokiose kaip BUSP, mokesčiai, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politika, Tarybos sprendimai turi būti priimami vieningai. Kitais žodžiais sakant, šiose srityse kiekviena valstybė narė turi veto teisę.

Vieningai sutarti jau dabar, kai yra 15 valstybių narių, nelengva, o iki 27 valstybių narių, ar daugiau padidėjusioje Sąjungoje iš viso bus beveik neįmanoma. Jei ir toliau būtų mėginama veikti pagal dabartines taisykles, ES būtų paralyžiuota - daugelyje svarbių sričių ji negalėtų priimti sprendimų. Todėl Nicos sutartis pakeitė taisykles ir leido Tarybai daugelyje sričių, kuriose anksčiau reikėjo vieningumo, sprendimus priimti kvalifikuota balsų dauguma.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. minimalus balsų skaičius kvalifikuotai balsų daugumai sudaryti yra 62 iš bendro 87 balsų skaičiaus (t. y. 71,3 proc.). Nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai įstos naujos valstybės narės, šešis mėnesius galios pereinamojo laikotarpio susitarimai.

Nuo 2004 m. lapkričio 1 d. kvalifikuota balsų dauguma susidarys:

jei pritars dauguma valstybių narių (kartais dvi trečiosios jau reikš daugumą) ir
jei už bus surinkti bent jau 232 balsai, kas sudarys 72,3 proc. nuo bendro balsų skaičiaus (apytiksliai tokia pat dalis kaip ir ankstesnėje sistemoje).

Be to, valstybė narė gali reikalauti patvirtinimo, kad kvalifikuotą balsų daugumą sudarančios valstybės narės atstovauja bent 62 proc. visų Sąjungos gyventojų. Paaiškėjus, kad šios sąlygos nesilaikoma, tas sprendimas nebus priimtas.

Europos Komisija

Komisija yra politiniu atžvilgiu nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos ES interesams ir juos palaikanti. Tai yra ES institucijų sistemos varomoji jėga: ji siūlo teisės aktus, politikos kryptis ir veiksmų programas, yra atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą.

Kaip ir Parlamentas bei Taryba, Europos Komisija buvo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtyje pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis.

Kas yra ta Komisija"

Pats terminas "Komisija" yra vartojamas dviem reikšmėmis. Viena - "Komisijos nariai", t. y. šiai institucijai vadovauti ir jos sprendimams priimti valstybių narių ir Parlamento paskirtų dvidešimties vyrų ir moterų grupė. Antra, "Komisija" yra pati institucija ir jos darbuotojai.

Neoficialiai Komisijos nariai yra vadinami "komisarais". Visi jie yra ėję aukštas politines pareigas savo kilmės valstybėse, o daugelis yra buvę ministrais, bet kaip Komisijos nariai jie yra įsipareigoję veikti paisydami visos Sąjungos interesų ir neklauso valstybių narių vyriausybių nurodymų.

Nauja Komisija patvirtinama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų. Tvarka yra tokia:

Valstybių narių vyriausybės kartu sutaria, kas turėtų būti skiriamas naujuoju Komisijos pirmininku.
Numatytasis Komisijos pirmininkas, tardamasi su valstybių narių vyriausybėmis, pasirenka kitus 19 Komisijos narių.
Naujasis Parlamentas apklausia visus 20 narių ir pateikia savo nuomonę apie visą "kolegiją". Ją patvirtinus, naujoji Komisija gali oficialiai pradėti darbą nuo kitų metų sausio.

Dabartinės Komisijos kadencija prasidėjo 2004 m. lapkričio 22 d. Jai pirmininkauja José Manuel Barroso.

Komisija politiniu atžvilgiu tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs jai nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi aiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamus paklausimus.

Kasdienį Komisijos darbą dirba jos administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apytikriai 24 tūkstančiai. Galbūt tai pasirodys daug, bet iš tikrųjų tai yra mažiau negu tarnautojų, kuriuos samdo daugelis vidutinio dydžio Europos miestų tarybų.

Šie žmonės toli gražu nėra beveidžiai biurokratai - tai paprasti kiekvienos ES valstybės narės piliečiai, atrinkti konkursinių egzaminų tvarka ir drauge dirbantys, kad būtų sėkmingai sukurta tvirta Europos Sąjunga.

Kur yra Komisijos buveinė"

Komisijos pagrindinė buveinė yra Briuselis (Belgija), bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge, atstovybes visose ES valstybėse narėse ir delegacijas daugelio pasaulio valstybių sostinėse.

Ką Komisija veikia"

Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas:

siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai priimti;
administruoja ir vykdo ES politiką ir biudžetą;
įgyvendina ES teisę (kartu su Teisingumo Teismu);
atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, vesdama derybas dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis.

1. Naujų teisės aktų siūlymas

Pagal Sutartį Komisija turi "teisės aktų leidimo iniciatyvos teisę". Kitais žodžiais sakant, Komisija viena yra atsakinga už naujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą. Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.

Prieš teikdama pasiūlymus Komisija turi gerai suvokti Europoje atsirandančias naujas situacijas bei problemas ir apsvarstyti, ar ES teisės aktai labiausiai tinka joms tvarkyti ir spręsti. Būtent dėl to Komisija palaiko nuolatinius ryšius su labai įvairių interesų grupėmis ir su dviem patariamosiomis institucijomis - Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (jį sudaro darbdaviai ir profesinių sąjungų atstovai) ir Regionų komitetu (jį sudaro vietos ir regionų valdžios institucijų atstovai). Ji taip pat stengiasi susipažinti su valstybių narių parlamentų ir vyriausybių nuomonėmis.

Komisija tik tuomet siūlo imtis veiksmų ES lygmeniu, kai mano, kad problemos negalima veiksmingiau išspręsti valstybių narių, regionų ar vietos lygmeniu. Šis principas tvarkyti reikalus kuo žemiausiu lygmeniu yra vadinamas "subsidiarumo principu".

Tačiau jei Komisija prieina prie išvados, kad ES teisės aktas yra reikalingas, ji pasiūlo jo projektą, kuris, jos manymu, padės veiksmingai išspręsti problemą ir patenkins kuo plačiausius interesus. Konkrečiais siaurų sričių klausimais Komisija konsultuojasi su ekspertais - įvairių jos komitetų ir darbo grupių nariais.

2. ES politikos ir biudžeto vykdymas

Kaip ES vykdomosios valdžios institucija, Komisija yra atsakinga už ES biudžeto, Parlamento ir Tarybos patvirtintų politikos krypčių bei programų tvarkymą ir vykdymą. Didžioji darbo ir išlaidų dalis iš tikrųjų tenka valstybių narių ir vietos valdžios institucijoms, bet Komisija yra atsakinga už to darbo ir išlaidų priežiūrą.

Viena iš Komisijos aktyviai prižiūrimų politikos sričių yra konkurencijos politika: Komisija stebi kartelių sudarymą, įmonių susijungimą ir užtikrina, kad ES valstybės pagalbos savo pramonės įmonėms neteiktų taip, kad būtų iškreipiama konkurencija.

Labai įvairios yra Komisijos administruojamos ES programos, jas visas sunku ir išvardyti - nuo "Interreg" ir "Urban" programų (skirtų įvairių valstybių regionų partnerysčių kūrimui ir sunykusių miestų rajonų regeneravimui) iki studentų mainams Europoje skirtos "Erasmus" programos.

Biudžetą Komisija vykdo akylai stebima Audito Rūmų. Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą. Tik jeigu Europos Parlamentą tenkina metinis Audito Rūmų audito pranešimas, jis atleidžia Komisiją nuo atsakomybės už biudžeto vykdymą.

3. ES teisės įgyvendinimas

Komisija veikia kaip "Sutarčių sergėtoja". Tai reiškia, kad Komisija kartu su Teisingumo Teismu yra atsakinga už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybės narėse užtikrinimą.

Nustačiusi, kad kuri nors ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių tai padėčiai ištaisyti.

Pirmiausia ji pradeda teisinį procesą, vadinamą "pažeidimo procedūra". Laikantis šios procedūros vyriausybei yra siunčiamas oficialus raštas, kuriame Komisija išdėsto, kodėl ji mano, kad ši valstybė narė pažeidė ES teisę, ir nustato, per kiek laiko ji turi atsiųsti Komisijai išsamų atsakymą.

Jei ši procedūra nepadeda ištaisyti padėties, Komisija turi perduoti reikalą svarstyti Teisingumo Teismui, kuris turi įgaliojimus skirti baudas. Teismo sprendimai valstybėms narėms ir ES institucijoms yra privalomi.

4. Atstovavimas ES tarptautinėje arenoje

Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė tarptautinėje arenoje. Per ją 25 valstybių narių tarptautiniuose forumuose, tokiuose kaip Pasaulio prekybos organizacija, gali kalbėti vienu balsu.

Komisija taip pat yra atsakinga už derybų dėl tarptautinių susitarimų vedimą ES vardu. Vienas iš pavyzdžių - Kotonu (Cotonou) susitarimas, nustatantis ES ir besivystančių Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių svarbios pagalbos ir prekybos partnerystės sąlygas.

Kaip organizuojamas Komisijos darbas?

Tiktai Komisijos pirmininkas sprendžia, kuris jos narys už kokią politikos sritį bus atsakingas, ir (prireikus) Komisijos įgaliojimų laikotarpiu gali keisti tų pareigų paskirstymą. Komisijos pritarimu pirmininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad Komisijos narys atsistatydintų.

20 komisarų grupė (dar vadinama "kolegija") kartą per savaitę, paprastai antradieniais, renkasi Briuselyje posėdžiauti. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia komisaras, atsakingas už atitinkamą politikos sritį, o kolegija dėl jo priima kolektyvinį sprendimą.

Komisijos personalas dirba 36 departamentuose, vadinamuose "generaliniais direktoratais" (GD), ir tarnybose (pavyzdžiui, Teisės tarnyboje).

Kiekvienas GD yra atsakingas už tam tikrą politikos sritį, o jam vadovauja generalinis direktorius, kuris yra atskaitingas vienam iš Komisijos narių.

Būtent generaliniai direktoratai iš tikrųjų sumano ir parengia Komisijos teikiamų teisės aktų projektų pasiūlymus, o šie pasiūlymai tampa oficialiais, kai jiems savo savaitiniame posėdyje pritaria kolegija. Procedūra yra maždaug tokia.

Pavyzdžiui, tarkim, Komisija mano, jog reikia ES teisės akto, kad būtų užkirstas kelias Europos upių taršai. Tuomet Aplinkos generalinis direktoratas, plačiai pasikonsultavęs su Europos pramonininkais ir ūkininkais, taip pat su valstybių narių aplinkos ministrais ir aplinkosaugos organizacijomis, parengia pasiūlymą.

Po to siūlomą teisės akto projektą išsamiai aptaria ir prireikus pataisas pateikia visi atitinkami Komisijos departamentai. Paskui jį patikrina Teisės tarnyba ir komisarų kabinetai (asmeniniai politiniai patarėjai).

Jau visiškai parengto pasiūlymo svarstymą generalinis sekretorius įtraukia į būsimojo Komisijos posėdžio darbotvarkę. Posėdyje aplinkos komisaras savo kolegoms paaiškina, kodėl šis teisės aktas yra siūlomas, ir jie jį kartu aptaria. Sutarus kolegija pritaria pasiūlymui, ir šis dokumentas siunčiamas svarstyti Tarybai ir Europos Parlamentui.

Jei komisarai nesutaria, pirmininkas paprašo juos balsuoti dėl to pasiūlymo. Jei pasiūlymui pritaria 11 iš 20 Komisijos narių, jis priimamas. Paskui jį besąlygiškai remia visi Komisijos nariai.

Komisijos dydis ateityje

Iki šiol Komisijoje visada būdavo po du narius iš daugiausia gyventojų turinčių valstybių narių ir po vieną narį iš kiekvienos kitos ES valstybės narės. Tačiau jei ši sistema išliktų ES išsiplėtus, Komisija pasidarytų per didelė, kad būtų veiksminga. Jau nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai į ES įstos dešimt naujų valstybių narių, bus dešimt naujų komisarų (iš viso jų bus 30).

Taigi nuo tada, kai pradės dirbti 2004-2009 m. kadencijos Komisija (t. y. nuo 2004 m. lapkričio 1 d.), bus tik po vieną komisarą iš kiekvienos valstybės. Kai Sąjungoje bus 27 valstybės narės, Taryba vieningu sprendimu nustatys didžiausią Komisijos narių skaičių. Jų turi būti mažiau kaip 27, o iš kurių valstybių narių jie turėtų būti, bus nustatoma pagal rotacijos sistemą, kuri visoms valstybėms narėms turi būti absoliučiai teisinga.

Teisingumo Teismas: teisės palaikymas

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (dažnai vadinamas tiesiog "Teismu") įsteigtas 1952 m. pagal EAPB sutartį. Jo paskirtis - užtikrinti, kad ES teisės aktai (kaip sako teisininkai, "Bendrijos teisė") visose valstybėse narėse būtų aiškinami ir taikomi vienodai.

Kitais žodžiais sakant, kad visoms bylų šalims ir visomis aplinkybėmis jie visada būtų tie patys. Teismas turi įgaliojimus spręsti tarp valstybių narių, ES institucijų, komercinių įmonių ir asmenų kylančius teisinius ginčus.

Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms ES nacionalinėms teisinėms sistemoms. Net ir įvykus ES plėtrai iš kiekvienos valstybės narės bus po vieną teisėją, bet, kad išliktų veiksmingas, Teismas galės posėdžiauti kaip vien iš 13 narių susidedanti Didžioji kolegija, užuot, kaip visada, rinkęsis į plenarinį posėdį, kuriame dalyvauja visi teisėjai.

Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jų užduotis - Teismo posėdyje teikti argumentuotas nuomones dėl nagrinėjamų bylų. Jie tai turi daryti viešai ir objektyviai.

Teisėjai ir generaliniai advokatai yra buvę nacionalinių aukščiausiųjų teismų nariai arba aukštos kvalifikacijos teisės specialistai, kurių nešališkumas nekelia abejonių. Jie yra skiriami bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu. Kiekvienas iš jų skiriamas šešeriems metams, o paskui jie gali būti dar kartą paskirti vienam ar dviem trejų metų laikotarpiams.

Kad Teisingumo Teismas galėtų greičiau spręsti tūkstančius bylų ir teikti piliečiams geresnę teisinę apsaugą, 1989 m. buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas. Šis teismas (veikiantis prie Teisingumo Teismo) turi teisę nagrinėti ir spręsti tam tikrų kategorijų bylas, ypač privačių asmenų pateiktus ieškinius ir bylas, susijusias su komercinių įmonių nesąžininga konkurencija.

Ir Teisingumo Teismas, ir Pirmosios instancijos teismas iš savo narių trejiems metams išsirenka savo pirmininką.

Ką Teismas veikia"

Teismas nagrinėja ir sprendžia jame iškeltas bylas. Būdingiausi bylų tipai yra šie:

prašymai pateikti preliminarų nutarimą;
bylos dėl pareigos nevykdymo;
bylos dėl panaikinimo;
bylos dėl neveikimo.

Kiekvienas iš jų išsamiau yra apibūdinamas toliau.

1. Preliminarus nutarimas

Kiekvienos ES valstybės teismai yra atsakingi už tinkamo ES teisės taikymo užtikrinimą. Bet yra tam tikra rizika, kad skirtingų valstybių teismai gali skirtingai aiškinti ES teisę.

Kad šito būtų išvengta, yra numatyta preliminaraus nutarimo procedūra. Tai reiškia, kad jeigu valstybės narės teismui iškyla kurio nors ES teisės akto aiškinimo ar galiojimo klausimas, jis gali, o kartais ir privalo, kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis patartų. Toks patarimas yra teikiamas kaip preliminarus nutarimas.

2. Bylos dėl pareigos nevykdymo

Šias bylas gali kelti Komisija, jei ji pagrįstai mano, kad kuri nors valstybė narė nevykdo kokios nors pareigos pagal ES teisę. Tokias bylas taip pat gali kelti kita valstybė narė.

Abiem atvejais Teismas nagrinėja jų nurodytus faktus ir priima sprendimą. Jeigu nustatoma, kad kaltinamoji valstybė narė yra iš tikrųjų kalta, ji turi nedelsdama ištaisyti padėtį.

3. Bylos dėl panaikinimo

Jei kuri nors iš valstybių narių, Taryba, Komisija ar (tam tikrais atvejais) Parlamentas mano, kad tam tikras ES teisės aktas yra neteisėtas, jie gali prašyti Teismą jį panaikinti.

Bylas dėl panaikinimo taip pat gali kelti fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys, kad Teismas panaikintų tam tikrą teisės aktą, nes jis jiems kaip asmenims turi tiesioginį ir nepalankų poveikį.

Jei Teismas nustato, kad teisės aktas buvo neteisingai priimtas arba nederamai pagrįstas Sutartimis, jis gali jį paskelbti negaliojančiu.

4. Bylos dėl neveikimo

Sutartis reikalauja, kad Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija tam tikromis aplinkybėmis priimtų tam tikrus sprendimus. Jei jie to nedaro, valstybės narės, kitos Bendrijos institucijos ir (tam tikrais atvejais) asmenys arba bendrovės gali paduoti Teismui skundą, kad šis pažeidimas būtų oficialiai nustatytas.

Kaip organizuojamas Teismo darbas"

Bylos Teisme pradedamos sekretoriui adresuotu rašytiniu pareiškimu; kiekvienai bylai paskiriamas konkretus teisėjas ir generalinis advokatas.

Procesas Teisme susideda iš dviejų etapų: rašytinio ir žodinio.

Pirmajame etape visos dalyvaujančios šalys pateikia rašytinius paaiškinimus, o paskirtasis bylos teisėjas parengia šiuos paaiškinimus apibendrinantį pranešimą ir teisinį bylos apibūdinimą. Išnagrinėjęs šį pranešimą, paskirtasis generalinis advokatas parengia savo išvadas. Susipažinęs su tomis išvadomis, teisėjas parengia nutarimo projektą, kuris pateikiamas svarstyti kitiems Teismo teisėjams.

Paskui prasideda antrasis etapas - viešas bylos nagrinėjimas. Dažniausiai jis vyksta visos sudėties Teisme (plenariniame posėdyje), bet, atsižvelgiant į bylos svarbą ar sudėtingumą, ją gali nagrinėti iš trijų arba penkių teisėjų susidedančios kolegijos. Teismo posėdyje išklausomi bylos šalių advokatų argumentai, o teisėjai ir generalinis advokatas gali jiems pateikti klausimus. Paskui generalinis advokatas perskaito savo išvadas, o galiausiai teisėjai svarsto ir priima sprendimą.

Teismo sprendimai teisėjų balsų dauguma ir skelbiami viešame posėdyje. Atskirosios nuomonės nepateikiamos.

Europos Audito Rūmai

Audito Rūmai tikrina, ar visos Sąjungos pajamos ir išlaidos turėtos teisėtai ir tvarkingai ir ar patikimai valdomas ES biudžetas. Rūmai įsteigti 1977 m.

Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos ES valstybės. Narius skiria Taryba šešerių metų kadencijai; jai pasibaigus, jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai. Įvykus Sąjungos plėtrai, Rūmuose ir toliau bus po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, tačiau kad dirbtų veiksmingai, jie gali sudaryti kolegijas (susidedančias tik iš kelių narių), rengiančias tam tikro pobūdžio pranešimus arba nuomones.

Visi Rūmų nariai yra dirbę savo kilmės valstybių audito įstaigose arba įgiję šiam darbui tinkamą kvalifikaciją. Jie parenkami atsižvelgiant į jų kompetenciją ir nepriklausomumą. Eidami savo pareigas, nariai nevykdo jokios kitos veiklos.

Rūmų nariai iš savo tarpo trejiems metams išsirenka pirmininką.

Ką Rūmai veikia"

Svarbiausias Audito Rūmų uždavinys - tikrinti, ar teisingai vykdomas ES biudžetas, kitais žodžiais tariant, prižiūrėti, kad ES pajamos ir išlaidos būtų teisėtos, skaidrios ir patikimai valdomos. Taigi Rūmai padeda užtikrinti, kad ES sistema veiktų veiksmingai ir atvirai.

Jiems pavestą uždavinį Rūmai vykdo tikrindami bet kurios ES pajamas ar išlaidas valdančios organizacijos apskaitos dokumentus. Prireikus Rūmų auditoriai atlieka tikrinimus įvairiose vietose. Savo išvadas jie išdėsto pranešimuose, kuriuose Komisijai ir valstybėms narėms yra nurodomi visi pastebėti nesklandumai.

Kad veiksmingai atliktų pavestą darbą, Rūmai turi ir likti nepriklausomi nuo visų kitų institucijų, ir palaikyti su jomis nuolatinį ryšį.

Viena iš pagrindinių Rūmų užduočių - padėti biudžetą tvirtinančioms institucijoms (Europos Parlamentui ir Tarybai), kasmet pateikiant joms praėjusių finansinių metų ataskaitą. Nuo tame metiniame pranešime auditorių pateiktų pastabų daug priklauso, ar Parlamentas nuspręs pritarti tam, kaip Komisija įvykdė biudžetą. Neradę trūkumų, Audito Rūmai taip pat siunčia Tarybai ir Parlamentui patikinimo, kad Europos mokesčių mokėtojų pinigai panaudoti tinkamai, pareiškimą.

Be to, Audito Rūmai savo nuomonę pateikia prieš nustatant finansinius reglamentus. Jie gali bet kuriuo metu pateikti pastabas konkrečiais klausimais arba pareikšti nuomonę kurios nors ES institucijos prašymu.

Kaip organizuojamas Rūmų darbas"

Audito Rūmai veikia nepriklausomai ir gali laisvai pasirinkti audito darbų atlikimo tvarkaraštį, išvadų pateikimo būdą ir laiką, ataskaitų ir nuomonių viešumo laipsnį.

Rūmuose dirba 550 kvalifikuotų specialistų, iš kurių apie 250 yra auditoriai. Auditoriai yra suskirstyti į audito grupes. Jos parengia pranešimų projektus, dėl kurių Rūmai priima sprendimus.

Auditoriai dažnai yra komandiruojami atlikti patikros kitose ES institucijose, valstybėse narėse ir bet kurioje šalyje, kuri gauna ES paramą. Nors Rūmai daugiausia dėmesio skiria pinigams, už kuriuos yra atsakinga Komisija, iš esmės 90 proc. ES pajamų ir išlaidų valdo nacionalinės valdžios institucijos.

Audito Rūmai neturi savarankiškos teisinės galios. Nustatę sukčiavimo faktą arba pažeidimą, auditoriai kuo skubiau perduoda šią informaciją atsakingoms ES įstaigoms, kad šios galėtų imtis atitinkamų veiksmų.

Europos ombudsmenas

Europos ombudsmeno pareigybė įsteigta pagal 1992 m. Mastrichte pasirašytą Europos Sąjungos sutartį. Ombudsmenas veikia kaip tarpininkas tarp piliečių ir ES valdžios įstaigų. Jis yra įgaliotas priimti ES piliečių, įmonių ir įstaigų, taip pat ES valstybėje reziduojančių asmenų ar joje juridinio asmens buveinę turinčių įmonių skundus.

Ombudsmeną Europos Parlamentas skiria penkeriems metams, kurie sutampa su paties Parlamento kadencija. Ombudsmenas gali būti paskirtas ir kitai kadencijai.

Ką ombudsmenas veikia?

Jis padeda atskleisti "netinkamą administravimą" Europos institucijose ir kitose ES įstaigose. "Netinkamas administravimas" - tai prastas arba nevykęs administravimas, kitais žodžiais sakant, tai, kad ES institucija nepadaro to, ką turėjo padaryti, arba padaro netinkamai, arba padaro tai, ko neturėtų daryti. Štai netinkamo administravimo pavyzdžiai:

šališkumas,
diskriminacija,
piktnaudžiavimas valdžia,
nesugebėjimas arba atsisakymas suteikti informaciją,
nepateisinamas atidėliojimas,
nustatytos tvarkos nesilaikymas.

Ombudsmenas gali pateikti rekomendacijas ES institucijoms arba gali perduoti spręsti klausimą Europos Parlamentui, kad šis prireikus imtųsi kokių nors politinių priemonių.

Eidamas savo pareigas, ombudsmenas yra visiškai nepriklausomas ir nešališkas. Jis nesiekia gauti jokios vyriausybės ar organizacijos nurodymų ir neklauso jų. Be to, per savo kadenciją ombudsmenas negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo.

2003 m. balandžio mėn. ombudsmeno pareigas pradėjo eiti Nikiforos Diamandouros.

Kaip galima pasiskųsti ombudsmenui"

Jei gyvenate Europos Sąjungoje (arba jei Sąjungoje veikia jūsų įstaiga ar joje verčiatės verslu) ir manote, kad nukentėjote dėl netinkamo ES institucijos arba įstaigos administravimo, pirmiausia turėtumėte į tą instituciją ar įstaigą kreiptis įprasta tvarka ir siekti, kad ji ištaisytų savo klaidą.

Jei tokiu būdu nieko nelaimite, galite pasiskųsti Europos ombudsmenui.

Savo skundą ombudsmenui turite įteikti per dvejus metus nuo tos dienos, kai pastebėjote netinkamo administravimo faktą. Jūs privalote aiškiai nurodyti, kas esate ir dėl ko skundžiatės, tačiau galite pareikalauti, kad jūsų skundas liktų konfidencialus. Prireikus ombudsmenas gali jums patarti kreiptis į kitą įstaigą.

Ombudsmenas netiria jūsų skundo, jeigu dėl nurodytų faktų yra arba buvo iškelta byla.

Susiradę ombudsmeno interneto puslapį sužinosite, kaip skundas turi būti parengtas ir paduotas.

Kaip organizuojamas ombudsmeno darbas"

Ombudsmenas tyrimą atlieka savo iniciatyva arba gavęs skundą.

ES institucijos ir įstaigos privalo teikti ombudsmenui visą jo prašomą informaciją ir leisti jam susipažinti su atitinkamais dokumentais. Savo nesutikimą jos gali pateisinti tik dokumentų konfidencialumu.

Nustatęs netinkamo administravimo atvejį, ombudsmenas apie tai praneša apskųstajai institucijai ir pateikia rekomendacijų projektą. Toji institucija privalo per tris mėnesius išsamiai išdėstyti savo nuomonę.

Tada ombudsmenas perduoda išvadą Europos Parlamentui ir apskųstajai institucijai. Savo tyrimų rezultatus jis taip pat praneša ir skundo pateikėjui.

Ombudsmenas teikia Europos Parlamentui kasmetines visų atliktų tyrimų ataskaitas.

Europos duomenų apsaugos priežiūros

pareigūnas

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno (EDAPP) pareigybė buvo įsteigta 2001 m. pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 286 straipsnį.

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas užtikrina, kad ES institucijos arba įstaigos tvarkydamos asmens duomenis gerbtų fizinių asmenų teisę į privatų gyvenimą.

Pareigūną ir jo pavaduotoją penkerių metų kadencijai skiria Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba. Jis gali būti paskirtas dar vienai kadencijai.

Ką veikia EDAPP"

ES institucijos ar įstaigos, tvarkydamos žinomos tapatybės asmens duomenis, privalo gerbti to asmens teisę į privatų gyvenimą. EDAPP užtikrina, kad jos šią teisę gerbtų, ir konsultuoja visais asmens duomenų tvarkymo klausimais.

„Duomenų tvarkymas“ – tai tokia veikla kaip informacijos rinkimas, įrašymas, sisteminimas, kaupimas, tikrinimas, siuntimas ar teikimas kitiems asmenims, taip pat duomenų blokavimas, ištrynimas ar sunaikinimas.

Šią veiklą reglamentuoja griežtos privatumo nuostatos. Išskyrus labai konkrečias aplinkybes, ES institucijos ir įstaigos negali tvarkyti asmens duomenų apie jūsų rasę ar tautinę kilmę, politines pažiūras, religinius ar moralinius įsitikinimus ar narystę profesinėje sąjungoje. Jos taip pat negali tvarkyti duomenų apie jūsų sveikatą ar lytinį gyvenimą, išskyrus kai duomenų reikia sveikatos priežiūros tikslais. Net tuomet duomenis turi tvarkyti sveikatos priežiūros specialistas ar kitas asmuo, prisiekęs laikyti profesinę paslaptį.

Kiekvienoje ES institucijoje ar įstaigoje EDAPP bendradarbiauja su duomenų apsaugos pareigūnais, kad užtikrintų nuostatų dėl duomenų apie privatų gyvenimą laikymąsi.

2004 m. Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu buvo paskirtas Peter Hustinx, o jo pavaduotoju – Joaquin Bayo Delgado.

Kaip pareigūnas organizuoja savo darbą"

Pareigūnas turi sekretoriatą, kurio darbuotojus paskiria jis pats ir kuris dirba tik jam. Kasmet pareigūnas paskelbia veiklos ataskaitą. Ji siunčiama svarbiausioms ES institucijoms, ją gali svarstyti Europos Parlamentas.

EDAPP veikla yra visiškai nepriklausoma: pareigūnas nieko neprašo ir niekas jam neduoda jokių nurodymų. Pareigūnas ir darbuotojai konfidencialią informaciją privalo laikyti paslaptyje.

Pareigūną ir jo pavaduotoją, jeigu jie nebetinka eiti savo pareigų ar padarė didelį nusižengimą, iš pareigų gali atleisti Teisingumo Teismas.

Kaip EDAPP gali jums padėti"

Jeigu turite pagrindo manyti, kad jūsų teisę į privatų gyvenimą pažeidė kuri nors ES institucija ar įstaiga, netinkamai naudodama jūsų asmens duomenis, turėtumėte pateikti skundą Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui. Jis skundą ištirs ir kuo skubiau jums praneš, ar sutinka su jo turiniu ir, jeigu taip, ko buvo imtasi padėčiai ištaisyti. Pavyzdžiui, jis gali nurodyti atitinkamai institucijai ar įstaigai ištaisyti, blokuoti, ištrinti ar sunaikinti kuriuos nors jūsų asmens duomenis, kurie buvo neteisėtai tvarkomi.

Jeigu su pareigūno sprendimu nesutinkate, galite kreiptis į Teisingumo Teismą.

EUROPOS SĄJUNGOS FINANSINĖS ORGANIZACIJOS

Europos centrinis bankas

Dvylika iš 25 ES valstybių dabar turi tą pačią valiutą – eurą. Eurų banknotai ir monetos išleisti į apyvartą 2002 m. sausio 1 d.

Europos centrinis bankas (ECB) įsteigtas 1998 m. pagal Europos Sąjungos sutartį, kad būtų galima šią naują valiutą įvesti ir valdyti atliekant valiutų keitimo operacijas ir užtikrinant sklandžią mokėjimo sistemų veiklą. ECB taip pat yra atsakingas už ES ekonominės ir pinigų politikos formavimą bei vykdymą.

Savo užduotį ECB vykdo bendradarbiaudamas su Europos centrinių bankų sistema, kuri apima visas 25 ES valstybių. Tačiau iš jų tik dvylika yra įsivedusios eurą. Šios dvylika valstybių sudaro euro zoną, ir jų centriniai bankai drauge su ECB sudaro vadinamąją Eurosistemą.

ECB veikia visiškai nepriklausomai. Nei ECB, nei Eurosistemos nacionaliniai centriniai bankai, nei kuris nors jų sprendžiamųjų organų narys negali gauti jokios kitos įstaigos nurodymų ir jų neklauso. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir nesistengti paveikti ECB ar nacionalinių centrinių bankų.

Glaudžiai bendradarbiaudamas su nacionaliniais centriniais bankais, ECB rengia ir vykdo Eurosistemos sprendžiamųjų organų – valdytojų tarybos, valdybos ir bendrosios tarybos priimamus nutarimus.

Ką bankas veikia"

Vienas iš svarbiausių ECB tikslų - išlaikyti stabilias kainas euro zonoje ir tokiu būdu palaikyti euro perkamąją galią.

Tai reiškia griežtą infliacijos kontrolę – ECB siekia užtikrinti, kad per metus vartojimo prekių kainos didėtų mažiau nei 2 proc. ECB stengiasi tai padaryti dviem būdais:

pirma, kontroliuodamas pinigų kiekį. Infliacija atsiranda, jei pinigų kiekis apyvartoje viršija prekių ir paslaugų pasiūlą;
antra, stebėdamas kainų lygio tendencijas ir vertindamas riziką, kurią jos kelia kainų stabilumui euro zonoje.

Pinigų kiekis kontroliuojamas, be kitų priemonių, ir palūkanų normų nustatymu euro zonoje. Tai, ko gero, plačiausiai žinoma banko veikla.

Kaip organizuojamas banko darbas?

ECB darbas organizuojamas per šiuos sprendžiamuosius organus:

Valdyba

Jai priklauso ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi nariai. Visus juos bendru sutarimu skiria euro zonos valstybių prezidentai arba ministrai pirmininkai. Valdybos nariai skiriami tik vienai aštuonerių metų kadencijai.

Valdyba yra atsakinga už valdytojų tarybos nustatytos pinigų politikos įgyvendinimą ir už nurodymų perdavimą nacionaliniams centriniams bankams. Be to, ji rengia bendrosios tarybos posėdžius ir atsako už ECB einamųjų reikalų tvarkymą.

Valdytojų taryba

Valdytojų taryba yra ECB aukščiausias sprendžiamasis organas. Ją sudaro 6 valdybos nariai ir 12 euro zonos valstybių centrinių bankų valdytojai. Tarybai pirmininkauja ECB pirmininkas. Jos svarbiausias uždavinys – suformuoti euro zonos pinigų politiką ir, svarbiausia, nustatyti palūkanų, už kurias komerciniai bankai gali pirkti pinigų iš Centrinio banko, normas.

Bendroji taryba

Bendroji taryba yra trečiasis ECB sprendžiamasis organas. Ją sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų 25 ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų valdytojai. Bendroji taryba prisideda prie ECB atliekamų patariamųjų ir koordinavimo darbų ir padeda rengtis būsimai euro zonos plėtrai.

Europos investicijų bankas

Europos investicijų bankas (EIB) įsteigtas 1958 m. pagal Romos sutartį . Finansuodamas kai kuriuos investicinių projektų tipus, jis padeda siekti Sąjungos tikslų.

Finansuojami projektai turi skatinti Europos integraciją, darnią plėtrą, ekonominę ir socialinę sanglaudą, inovacijoms palankią, žiniomis paremtą ekonomiką.

Ką bankas veikia"

EIB uždavinys - investuoti į projektus, kurie padeda siekti ES tikslų. Jis nesiekia pelno ir neuždirbinėja pinigų iš indėlių ar einamųjų sąskaitų. Jis nenaudoja ir jokių ES biudžeto lėšų. EIB pinigų gauna jų skolindamasis iš finansinių rinkų ir banko narių - ES valstybių. Valstybės narės drauge formuoja EIB įstatinį kapitalą, vadovaudamosi principu, kad valstybės įnašas turi būti proporcingas jos ekonominiam svoriui Sąjungoje.

Kadangi už Europos investicijų banką laiduoja ES valstybės narės, jam finansinėse rinkose yra suteiktas aukščiausias įmanomas kredito reitingas (AAA), todėl jis gali itin palankiomis sąlygomis sukaupti labai didelį kapitalą. Tai suteikia bankui galimybę investuoti į visuomenei svarbius projektus, kurie kitomis aplinkybėmis arba negautų pinigų, arba turėtų skolintis už didesnes palūkanas.

Projektai, į kuriuos bankas investuoja, kruopščiai atrenkami pagal šiuos kriterijus:

jie turi padėti siekti ES tikslų, pvz., daryti Europos pramonę ir mažąsias įmones labiau konkurencingas, kurti transeuropinius tinklus (transporto, telekomunikacijų ir energetikos), plėsti informacinių technologijų sektorių, saugoti gamtos ir miesto aplinką, gerinti sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugas;
didžiausią naudą iš jų gauti turi nepalankiausias sąlygas turintys regionai;
jie turi padėti pritraukti kitus finansavimo šaltinius.

Šie kriterijai taikomi tiek veiklai Sąjungoje, tiek už jos ribų. EIB beveik 90 proc. veiklos vykdo Europos Sąjungoje, tačiau didelė lėšų dalis skiriama ir būsimosioms valstybėms narėms.

EIB taip pat remia Viduržemio jūros, Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių darnią plėtrą Lotynų Amerikoje ir Azijoje.

Be to, EIB yra didžiausias Europos investicijų fondo akcininkas. Šis fondas įsteigtas 1994 m. siekiant finansuoti investicijas į mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ).

Kaip organizuojamas banko darbas"

Bankas dirba tiesiogiai su didelio masto (mažiausiai 25 mln. eurų) projektų vykdytojais, o įgyvendindamas mažesnius (mažųjų ir vidutinių įmonių, vietos valdžios) projektus, jis Europoje bendradarbiauja su maždaug 180 bankų ir specializuotų finansinių tarpininkų.

EIB yra savarankiška institucija. Jis pats priima sprendimus skolintis ir skolinti, atsižvelgdamas tik į kiekvieno projekto kokybę ir finansinių rinkų teikiamas galimybes. Kasmet jis parengia visos savo veiklos ataskaitą.

Bankas bendradarbiauja su kitomis ES institucijomis. Pvz., jo atstovai gali dalyvauti Europos Parlamento komitetų veikloje, o EIB pirmininkas – Tarybos posėdžiuose.

Banko sprendimus priima šie organai:

valdytojų taryba, sudaryta iš visų valstybių narių ministrų (paprastai finansų). Ji nustato bendrąją banko skolinimo politiką, patvirtina balansą ir metų ataskaitą, suteikia bankui leidimą finansuoti projektus ne Sąjungoje ir priima sprendimus dėl kapitalo didinimo;
direktorių valdyba, kuriai vadovauja banko pirmininkas, sudaroma iš valstybių narių paskirtų 24 narių ir vieno Europos Komisijos paskirto nario. Ji pritaria skolinimo bei skolinimosi operacijoms ir užtikrina tinkamą EIB administravimą;
valdymo komitetas vadovauja banko administracijai. Jis tvarko einamuosius EIB reikalus.

Europos investicijų fondas

Europos investicijų fondas (EIF) įsteigtas1994 m. kaip bendra trijų akcininkų - Europos investicijų banko, Europos Komisijos, ir kitų Europos finansinių įstaigų organizacija. EIF įstatai ir akcijų struktūra buvo peržiūrėti 2000 m. To pasIekoje didžiausiu EIF akcininku tapo Europos investicijų bankas. EIB kartu su EIF sudaro taip vadinamą "EIB grupę".

Ką fondas veikia"

EIF specializuojasi dviejose srityse: akciniame kapitale ir garantijų suteikime:

EIF akcinio kapitalo instrumentus sudaro akcinės investicijos į akcinio kapitalo fondus suteikiant paramą mažo ir vidutinio dydžio įmonėms (MVĮ), o ypač pradedančiam ir į technologiją orientuotam verslui;
EIF garantiniai instrumentai suteikia garantijas finansinėms įstaigoms suteikiančioms paskolas MVĮ.

Kaip organizuojamas fondo darbas"

EIF neteikia paskolų, todėl ji neteikia ir nekontroliuoja MVĮ gaunamų paskolų ar paramos. Maža to, EIF neinvestuoja tiesiogiai į MVĮ, bet dirba per finansinius tarpininkus, turinčius pilną veikimo laisvę. Akciniam kapitalui ir garantijų suteikimui EIF naudoja savo resursus, arba jam patikėtus EIB arba Europos Sąjungos resursus.

EIF paramą gali gauti Europos Sąjungos valstybės narės arba tos stojančiosios šalys, kurios sėkmingai užbaigė derybas dėl stojimo.

EUROPOS SĄJUNGOS PATARIAMOSIOS ORGANIZACIJOS

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų

komitetas

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) įsteigtas 1957 m. pagal Romos sutartį. Tai yra patariamoji institucija, kuri atstovauja darbdaviams, profesinėms sąjungoms, ūkininkams, vartotojams ir kitoms interesų grupėms, kurių visuma sudaro organizuotą pilietinę visuomenę. Komitetas reiškia jų požiūrius ir gina jų interesus diskusijose su Komisija, Taryba ir Europos Parlamentu dėl ES veiklos krypčių.

Taigi ESRK yra tiltas tarp Sąjungos ir jos piliečių, jis skatina kurti Europoje visuomenę, kurios gyvenime dalyvautų kuo daugiau piliečių iš kuo platesnių jos sluoksnių, taigi demokratiškesnę visuomenę.

Komitetas yra nuolatinis ES sprendimų priėmimo proceso dalyvis. Jo nuomonės privaloma atsiklausti prieš priimant sprendimus dėl ekonominės ir socialinės politikos. Komitetas gali ir savo iniciatyva skelbti nuomones tais klausimais, kuriuos laiko svarbiais.

Iki naujųjų valstybių narių įstojimo į Sąjungą Ekonomikos ir socialinių reikalų komitete bus 222 nariai. Kiekvienai ES valstybei atstovaujančių narių skaičius maždaug atitinka jos gyventojų skaičių. Valstybės narės siunčia tokio dydžio delegacijas:

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija	24
Ispanija	21
Austrija, Belgija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija ir Švedija	12
Airija, Danija ir Suomija	9
Liuksemburgas	6
IŠ VISO	222

Šie skaičiai įvykus Sąjungos plėtrai nepasikeis, tačiau komitete ims dirbti naujųjų valstybių narių atstovai. Naujosios narės siųs tiek delegatų:

Lenkija	21
Čekija ir Vengrija	12
Lietuva ir Slovakija	9
Estija, Latvija ir Slovėnija	7
Kipras	6
Malta	5

Taigi komitetą sudarys iš viso 317 nariai.

Narius pasiūlo ES valstybių narių vyriausybės, tačiau eidami savo pareigas jie politiniu atžvilgiu yra visiškai nepriklausomi. Nariai skiriami ketverių metų kadencijai; jai pasibaigus, jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai.

Komitetas renkasi į plenarinius posėdžius. Jo svarstymus rengia šeši skyriais vadinami pakomitečiai, kurių kiekvienas dirba tam tikroje srityje. Komitetas dvejiems metams išsirenka pirmininką ir du pirmininko pavaduotojus.

Ką ESRK veikia"

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui yra skirtos trys pagrindinės užduotys:

konsultuoti Tarybą, Komisiją ir Europos Parlamentą jų prašymu arba savo paties iniciatyva;
skatinti pilietinę visuomenę labiau įsitraukti į ES politikos krypčių formavimo procesą;
stiprinti pilietinės visuomenės vaidmenį Europos Sąjungai nepriklausančiose valstybėse ir padėti ten kurti patariamąsias organizacijas.

Kas yra ESRK nariai"

Komiteto nariai paprastai dirba savo kilmės valstybėse. Komitete jie sudaro tris grupes, kurios atstovauja darbdaviams, darbuotojams ir įvairių ekonominių bei socialinių interesų organizacijoms.

Darbdavių grupės nariai yra privataus ir viešojo pramonės sektoriaus, mažųjų ir vidutinių įmonių, prekybos rūmų, didmeninės ir mažmeninės prekybos, bankų ir draudimo įstaigų, transporto ir žemės ūkio bendrovių atstovai.

Darbuotojų grupė atstovauja visų kategorijų darbuotojams – nuo tų, kurie dirba rankų darbą, iki direktorių. Jos nariai priklauso nacionalinėms profesinėms sąjungoms.

Trečioji grupė atstovauja plataus spektro interesams: nevyriausybinių organizacijų, ūkininkų susivienijimų, smulkaus verslo, amatų ir laisvųjų profesijų, kooperatyvų ir pelno nesiekiančių organizacijų, mokslo ir akademinių bendruomenių, šeimoms, moterims, neįgaliesiems atstovaujančių bendrijų ir kt.

Regionų komitetas

Regionų komitetas įsteigtas 1994 m. pagal Europos Sąjungos sutartį. Tai yra patariamoji institucija, sudaryta iš Europos regionų ir vietos savivaldos delegatų. Ji sudaro sąlygas savivaldos atstovams daryti įtaką formuojant ES politiką ir užtikrina, kad būtų paisoma regionų bei vietos savitumų ir išimtinių teisių.

Su komitetu privaloma konsultuotis klausimais, susijusiais su vietos ir regionų valdžios kompetencija, pvz., regioninės politikos, aplinkosaugos, švietimo ir transporto reikalų.

Iki naujųjų valstybių narių įstojimo į ES komitete bus 222 nariai. Kiekvienai ES valstybei atstovaujančių narių skaičius maždaug atitinka jos gyventojų skaičių:

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija	24
Ispanija	21
Austrija, Belgija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija ir Švedija	12
Airija, Danija ir Suomija	9
Liuksemburgas	6
IŠ VISO	222

Šie skaičiai įvykus Sąjungos plėtrai nepasikeis, tačiau komitete ims dirbti naujųjų valstybių narių atstovai. Naujosios narės siųs tiek delegatų:

Lenkija	21
Rumunija	15
Bulgarija, Čekija ir Vengrija	12
Lietuva ir Slovakija	9
Estija, Latvija ir Slovėnija	7
Kipras	6
Malta	5

Taigi komitetą sudarys iš viso 344 nariai.

Komiteto nariai yra į valdžios įstaigas išrinkti savivaldybių arba regionų politikai, atstovaujantys įvairiausio pobūdžio ES veikiančioms vietos arba regionų valdžios institucijoms. Jie gali būti regionų prezidentai, regioninių parlamentų nariai, savivaldybių tarybų nariai, didelių miestų merai ir kt.

Narius pasiūlo ES valstybių narių vyriausybės, tačiau eidami šias pareigas jie politiškai yra visiškai nepriklausomi. ES Taryba juos paskiria ketverių metų kadencijai, kuriai pasibaigus jie gali būti paskirti ir kitai kadencijai. Pagal Nicos sutarties nuostatas jie taip pat turi būti gavę savo atstovaujamų savivaldos institucijų mandatą arba būti joms politiniu atžvilgiu atskaitingi.

Regionų komitetas dvejiems metams iš savo narių išsirenka pirmininką.

Ką komitetas veikia"

Komiteto uždavinys – pareikšti regionų ir vietos požiūrį į ES teisės aktus. Tai daroma skelbiant nuomones apie Komisijos siūlomus teisės aktus.

Komisija ir Taryba privalo pasikonsultuoti su Regionų komitetu tais klausimais, kurie tiesiogiai siejasi su vietos ir regionų savivaldos kompetencija. Savo noru šios institucijos gali bet kada konsultuotis su komitetu. Taip pat ir komitetas gali savo iniciatyva pareikšti nuomones ir pateikti jas Komisijai, Tarybai ir Parlamentui.

Kaip organizuojamas komiteto darbas"

Regionų komitetas kasmet rengia penkis plenarinius posėdžius, per kuriuos apibrėžia savo veiklos krypčių gaires ir patvirtina savo nuomones.

Komiteto nariai priklauso specializuotoms komisijoms, kurioms pavedama parengti plenarinius posėdžius. Veikia šešios komisijos:

Teritorinės sanglaudos politikos komisija (COTER);
Ekonominės ir socialinės politikos komisija (ECOS);
Darnios plėtros komisija (DEVE);
Kultūros ir švietimo komisija (EDUC);
Konstitucinių reikalų ir Europos valdymo komisija (CONST);
Išorės santykių komisija (RELEX).

ES TARPĮSTAIGINĖS ORGANIZACIJOS

Europos Bendrijų oficialių leidinių biuras

Europos Bendrijų oficialių leidinių biuras yra ES leidykla.

Nežiūrint to, kad Biuras tapo atskira organizacija tik 1969 m., jis pradėjo savo veiklą kaip Europos anglių ir plieno bendrijos leidinių biuras ir dar 1952 m. ėmė leisti EAPB oficialųjį leidinį. Todėl Biuro archyvuose sukaupta 50 metų senumo leidinių ir istorinių dokumentų apie ES.

Biuras leidžia visus Europos Sąjungos leidinius, t. y. spaudinius, elektronines knygas, skaitmeninius diskus, tinklapius ir tinklapiuose naudojamas duomenų bazes, kuriuos platina per įvairius ES informacinius ir savo pardavimo agentų tinklus.

Jos pagrindiniai uždaviniai yra šie:

"užkoduoti" galiojančius ES teisės aktus;
sukurti vieną portalą, kuriame būtų laikomi ir prieinami naudotis ES teisiniai aktai, precedentinė teisė ir įstatymų projektai;
sukurti skaitmeninę biblioteką;
sukurti naujus ES leidinių gamybos ir platinimo metodus.

Europos personalo atrankos tarnyba

Europos Bendrijų personalo atrankos tarnyba (naudojama angliška santrumpa EPSO) buvo įsteigta 2002 m. liepos mėnesį, o pilnai veikia nuo 2003 m. sausio. Jos uždavinys yra rengti atvirus aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų atrankos konkursus įdarbinimui į visas Europos Sąjungos institucijas, ypač į Europos Parlamentą, Europos Tarybą, Europos Komisiją, Teisingumo Teismą, Audito Rūmus, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą, Regionų komitetą, ir į Europos ombudsmeną.

Siekdama geriau planuoti ir organizuoti ES pareigūnų įdarbinimą, Tarnyba telkia įvairių Europos institucijų resursus. Norintys dirbti bet kurioje ES institucijoje dabar turi kreiptis tik vienu adresu - į EPSO, kas palengvina konkursų planavimą ir garantuoja vienodus įdarbinimo standartus ir principus.

EPSO taip pat gali padėti atskiroms institucijoms organizuoti konkrečias įdarbinimo kampanijas, pavyzdžiui trumpalaikiams arba papildomiems darbams. Tarnybos metinis biudžetas yra apytiksliai 21 milijonas eurų, kas yra 11 proc. mažiau negu anksčiau visų institucijų kartu išleista suma. Visoms institucijoms reikia daugiau darbuotojų, kad jos pajėgtų susidoroti su dėl artėjančios plėtros padidėjusiu darbo krūviu. Todėl EPSO svarbiausias prioritetas yra organizuoti su plėtra susijusius konkursus, kurie prasidėjo 2003 m.

DECENTRALIZUOTOS ES ORGANIZACIJOS

Europos Bendrijų agentūros

"Europos Bendrijų agentūra" yra ES įsteigta organizacija labai konkrečioms techninėms, mokslinėms, ar valdymo užduotims vykdyti ES "Bendrijos srityje" ("pirmasis ramstis"). Šios agentūros nebuvo numatytos sutartyse, kiekviena iš jų yra įsteigta atskiru teisiniu aktu, kuriame išdėstomi jos uždaviniai.

Šiuo metu yra 16 organizacijų, kurios atitinka Bendrijos agentūros apibūdinimą. Bet ne visos jų savo oficialiame pavadinime turi žodį "agentūra", jos gali vadintis centru, institutu, fondu, biuru arba įstaiga.

Bendros užsienio ir saugumo politikos

agentūros

Neseniai įkurtos dvi naujos agentūros labai konkretiems techniniams, moksliniams ir valdymo uždaviniams vykdyti Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP), kuris yra ES "antrasis ramstis", srityje.

Tai - Saugumo studijų institutas, įsikūręs Paryžiuje, Prancūzijoje, ir Europos Sąjungos palydovų centras, įsikūręs Torrejón de Ardoz, Ispanijoje. Jos anksčiau buvo Vakarų Europos Sąjungos (VES) dalimi, kuri dabar yra įtraukta į ES.

Europos Tarybos suvažiavime Kolonėje 1999 m., kur buvo nustatyti Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP) pagrindai, valstybės narės pareiškė norą, kad šios agentūros būtų įtrauktos į Europos Sąjungą.

Todėl 2001 m. liepos 16 d. Europos Sąjungos bendrųjų reikalų taryba pasiekė politinį susitarimą dėl dviejų bendrų nutarčių: įkurti Saugumo studijų institutą ir Palydovų centrą. Abi agentūros pradėjo veikti 2002 m.

Policijos ir teismų bendradarbiavimo

kriminaliniuose reikaluose agentūros

Dvi agentūros - Europolas ir Eurojustas - įsteigtos padėti ES šalims narėms bendradarbiauti kovoje su organizuotu tarptautiniu nusikaltimu. Šis bendradarbiavimas kriminaliniuose reikaluose yra ES "trečiasis ramstis".

Europolas ir Eurojustas vykdo labai konkrečias užduotis siekiant dialogo, abipusės pagalbos, bendrų pastangų ir bendradarbiavimo tarp policijos, muitinės, imigracijos tarnybų, ir teisingumo organų ES valstybėse.

Europolas pradėjo pilnai veikti 1999 m., Eurojustas buvo įsteigtas 2002 m. Abi agentūros yra Hagoje, Nyderlanduose.

Informacija pateikia:

http://europa.eu.int/institutions/jha/index_lt.htm