LIETUVOS DARBO FEDERACIJOS ISTORIJA

1891 m. gegužės 15 d. popiežius Leonas XIII paskelbia encikliką RERUM NOVARUM. Joje pirmą kartą išdėstytas bažnyčios požiūris į darbininkų klasę ir jos organizacijas: proletariatas privalo su buržuazija bendradarbiauti, kad būtų galima reguliuoti tarpusavyje kylančius „pavojingus konfliktus“.

Aktyviai reiškęsis Lietuvos darbininkiškų profsąjungų veikloje kunigas Jurgis Matulaitis 1905 – 1909 metais įsteigia krikščionių darbininkų sąjungą, įtakoja krikščionių demokratų partijos kūrimąsi.

1919 m. rugsėjo 27–28 d. Kaune, Rotušės salėje,   sušaukiamas  visuotinis  krikščionių darbininkų  organizacijų atstovų suvažiavimas. 70 delegatų vieningai balsuoja už tai, jog būtų įkurtas visų katalikiškųjų organizacijų vadovaujantis susivienijimas – Lietuvos Darbo federacija. Savo  Statute federacija paskelbia tokį tikslą – “jungti visas Lietuvos krikščionių darbininkų organizacijas ir profesines  sąjungas organizuotomis jėgomis savo medžiaginiam ir kultūriniam  būviui pagerinti“. Suvažiavimo rezoliucijose reikalauta  8 val. darbo dienos miesto darbininkams, užtikrinti pragyvenimo minimumą, socialinį draudimą ligos, bedarbystės, senatvės atveju, medicininę priežiūrą, darbo inspekciją ir kt. LDF suvažiavimas nusprendžia įkurti ir leisti savaitinį laikraštį „Darbininkas“. Šio savaitraščio sumanytojas V. Endziulaitis, o pirmuoju  redaktoriumi paskirtas E. Draugelis. LDF centro valdybą sudaro pirmininkas Pranas Raulinaitis, sekretorė Zabelė Mažeikaitė, nariai: Pranas Povilaitis, Viktoras Beržinskas, Petras Radzevičius ir kiti.

Nuo LDF įkūrimo iki 1926 m. įvyksta 6 suvažiavimai: I – 1919 m. rugsėjo 27-28 d., II – 1920 m. gegužės 27-28 d., III – 1921 m. birželio 12-14 d., IV  – 1922 m. gegužės 25-27 d., V – 1923 m. gruodžio 27-29 d., VI – 1926 m.  sausio 24-26 d.

1920 m. 150 skyrių vienijo apie 15000 narių. Didžiausias LDF skyrius 1920 m. įsikuria Kelmėje. Jį sudaro kalviai, mūrininkai, mašinistai, siuvėjai, dailininkai, kurpiai, lauko darbininkai – 1810 narių. Be miestelio skyrius apėmė apie 40 dvarų.

1920 metų rinkimuose į Steigiamąjį Seimą LDF iškovoja 14 vietų. Mandatus gauna P. Radzevičius, P. Jočys, V. Beržinskas, T. Aleliūnas, J. Valaitis, A. Matulaitis, K. Ambrozaitis ir kiti.

Pagrindinis veiklos devizas: „Už valstybę, teisingumą ir krikščionybę“.

Šių Seimo narių iniciatyva priimami svarbūs šaliai Žemės reformos, Dvarų darbininkų samdymo ir atstatymo įstatymai.

LDF frakcija Steigiamajam Seimui 1920 m. lapkričio 8 d. pateikia „Kariškių šeimynų aprūpinimo įstatymą“, kuris vėliau praplečiamas į „Karių pensijų įstatymą“, o atsižvelgus į sunkią Kauno miesto darbininkų padėtį 1921 m. kovo 22 d. –  „Kompensacijos įstatymą“, 1922 m. lapkričio 25 d. „Samdymo sutarčių apmokėjimo įstatymą“, 1923 m. spalio 19 d. – „Švenčių įstatymą“. Visi jie priimami,  dažnai smarkiai diskutuojant su socialdemokratais ir valstiečiais liaudininkais. Darbo federacija  pateikia įvairių įstatymų pataisų: dėl muitų, nuo mokesčio už mokslą vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose atleisti 15% moksleivių, kilusių iš neturtingų šeimų, dėl neturinčių specialaus išsilavinimo mokytojų statuso, dėl pirmenybės naujakuriams ir mažažemiams gauti paskolą, dėl finansinės paramos vargšams bei našlaičiams ir t.t.

1922 m. Kaune ir Kauno apskrityje buvo įkurta 20 skyrių, 1923 m. – jau 40.  Nuo 1922 m. iki 1932 m. Kaune veikia LDF skyrius, kuris vadinasi lenkiškai kalbančių  darbininkų šv. Juozapo draugija. Iš pradžių šio skyriaus nariai lietuviškai nemokėjo, o per  dešimt metų išmoko visi.

1923 m. Darbo federaciją sudaro apie 20 000 narių. Kooperacijos idėjai skatinti Kaune įsteigiama LDF vartotojų bendrovė „Kova“. Lietuvos Darbo federacija  Klaipėdos krašte įsikuria 1924 m. gruodžio 17 d. Ypač aktyviai veikia šio krašto LDF geležinkelininkų sąjunga, proteguojama krikdemų valdžios pareigūnų. 1925 m. pradžioje LDF skyriai  įkuriami  Klaipėdoje,  Rusnėje, Šilutėje ir kitur, o 1925 m. gegužės 3 d. uostamiestyje įvyksta pirmasis skyrių atstovų suvažiavimas. Sudaroma organizacinė struktūra, nusprendžiama pajūryje veikti autonominiu principu, o svarbiausius, bendruosius klausimus išrinktam klaipėdiškių sekretoriatui pavesta derinti su Vyriausiuoju sekretoriatu Kaune. Šiai organizacijai galėjo priklausyti ir vokiškai kalbantys darbininkai. Tam Klaipėdoje buvo išleistas LDF statutas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Nors LDF protegavo katalikybę, bet, norėdama pritraukti darbininkus protestantus, skelbė:

„Tikėjimo srity mes palaikome krikščionybę nežiūrint kurios būtų konfesijos.“

Daugiausia LDF užregistruoja skyrių 1926 metais – per 400.

1927 m. sausio 27 d. Kaune miršta arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Paskutiniai testamentiniai žodžiai savo dvasios vaikams tokie: „Rikiuokitės, pasišvęskite! Rikiuokitės ir  aukokitės !“ Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“. Susidarius naujoms politinėms sąlygoms jubiliejinis, dešimtasis, Lietuvos Darbo federacijos suvažiavimas, įvykęs 1932 m. kovo 13 d., atsisako ankstesnės profsąjunginės krypties, nusprendžia apsiriboti tik kultūrine veikla.

XI-asis Lietuvos Darbo federacijos suvažiavimas pakeičia LDF Statutą,  įkuria naują Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS ) ir patvirtina jos įstatus.

Sąjungos tikslas: „Jungti į organizuotą, katalikybės principus išpažįstančią bendruomenę visus Lietuvos katalikus  krikščioniškajam solidarumui, socialiniam teisingumui ir pareigingumui įgyvendinti asmens, šeimos, tautos ir valstybės gyvenime.“

Įstatai  įregistruojami 1935 m. vasario 20 d.

1938 metais organizacija turi 42 skyrius ir per 6000 narių,  8 darbo jaunimo grandis, 10 savišalpos kasų prie skyrių, 10 darbo jaunimo sporto klubų, profesines tarnaičių, kiemsargių organizacijas.1937 metais išleidžiamas darbo mergaitės – tarnaitės kalendorius, 1939 metais organizuojama dviejų savaičių darbo jaunimo stovykla.

Tapęs vicepirmininku, o vėliau ir pirmininku sociologijos daktaras P. Dielininkaitis vadovauja Krikščionių darbininkų sąjungai iki  1940 m. birželio 15 d., sovietų okupacijos pradžios. Jos metu LDF – LKDS jaunimas įsijungia į rezistencinę veiklą, aktyviai dalyvauja 1941 m. birželio sukilime. Jos metu LDF – LKDS jaunimas įsijungia į rezistencinę veiklą, aktyviai dalyvauja 1941 m. birželio sukilime.

1940 m. birželio 28 d. okupaciniai represiniai organai Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro nutarimu LDF, jau veikusios pasikeistu Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungos pavadinimu, veiklą uždraudė. Uždraudus veiklą, nurodyta visą LDF turtą paimti ir jį perduoti Lietuvos komunistų partijai. Ryšium su šiuo tragišku LDF gyvavime įvykiu, šios organizacijos generalinis sekretorius V. Kalakauskas LDF skyrių valdyboms išsiuntinėjo raštus, kuriuose buvo parašyta: „/SKUBIAM VYKDYMUI/ Su skaudama širdimi pranešu Jums, kad L.K.D.S. uždrausta. Dabar vykdoma jos likvidacija.“

Jis nurodo, kad per 48 val. LDF skyrių valdybos turi perduoti visą turtą. Toliau jis rašo: “Nenusiminkite ir toliau aukokitės Tėvynei…“

1942 m. organizacijai grąžinamas senasis LDF vardas, po metų ji įsilieja į VLIK sudėtį, vėliau – dalyvauja Jungtinių Tautų veikloje, priklauso Vidurio Europos krikščioniškųjų profesinių sąjungų federacijai.

LDF veikimas okupacijos laikmečiu atgaivinamas išeivijos lietuvių. 1948 m. Vokietijoje (Fellbache) suorganizuojamas LDF suvažiavimas emigracijoje, kuriame dalyvavo 12 LDF atstovų. Buvo išrinktas 3-jų narių: P. Jočio, J. Kaiurio ir dr. J. Šimaičio komitetas. Iki 1979 m. LDF pirmininku buvo A. Sklėrys. Okupacijos laikmečiu LDF veikla koncentruojama Čikagoje.

Emigracijoje LDF atstovauja Lietuvos profesines sąjungas Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) sudėtyje. A. Sklėrys buvo VLIK tarybos nariu. 1979 m. centro valdybos pirmininku išrenkamas K. Povilaitis, o generaliniu sekretoriumi – reikalų vedėju dr. V. Šimaitis. Jis buvo ir LDF atstovu VLIK. Vėliausiai LDF pirmininku išrenkamas I. Petrauskas, o generaline sekretore J. Danilevičienė.

Okupanto ir jo režimą palaikančiųjų pastangomis daug dorų žmonių už veiklą LDF buvo ištremti į Sibirą. Dalis jų amžinajam poilsiui ir liko ten. Šios aukos ir išeivijos lietuvių entuziazmas išlaikyti LDF gyvastį įkvėpė ir okupuotos Lietuvos inteligentus imtis LDF atkūrimo Lietuvoje iniciatyvos. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos iniciatyva, pilietinės pareigos žmogui skatinami, Lietuvos jaunimo, inteligentijos ir senosios kartos atstovai, susirinkę į LDF suvažiavimą 1991 m. gruodžio 28 d. LDF atkuria Lietuvoje. LDF pirmininku išrenkamas dr. L. Radzevičius, o vyriausiąja sekretore dr. A. Vasiliauskienė.

Pažymėdamas šį įvykį ,,Katalikų pasaulis“ (1992 05 09, Nr. 9) paskelbė: “1992 m. kovo 18 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Vincentas Sladkevičius palaimino Lietuvos darbo Federacijos (LDF) veiklą. Lietuvos Darbo Federacija, dirbančiųjų krikščionių veikimo centras, buvo atkurta 1991 metų gruodžio 28 d. LKMA Socialinių problemų sekcijos iniciatyva. 1919-1940 m. veikusi LDF savo veiklą grindė krikščioniškąja morale, Katalikų Bažnyčios socialiniu mokslu. Organizacijos tikslas – vienyti dirbančiuosius krikščionis, atstovauti jų interesams, ginti socialines jų teises.“

Istorinis LDF gyvenime įvykis įvyksta 1992 m. gegužės 30 d. Į Lietuvą atvyksta iš Chicago LDF pirmininkas išeivijoje dipl. ek. Ignas Petrauskas ir generalinė sekretorė dr. Joana Danilevičienė, kurie bendrai su LDF pirmininku dr. Lionginu Radzevičiumi pasirašo žemiau pateiktą deklaraciją:

Lietuvos darbo federacijos
DEKLARACIJA
Vilnius 1992 05 30

„Mes, atstovaujantys 1919 m. įsteigtą, iki 1940 m. Lietuvoje veikusią, iki šių dienų pratęsusią savo veiklą Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto sudėtyje ir 1991 m. gruodžio 28 d. Lietuvoje atkurtą Lietuvos Darbo Federaciją, siekdami išsaugoti ilgametes šios organizacijos tradicijas, sustiprinti jos veiklą atgimstančioje Lietuvoje ir prisidėti prie Lietuvos žmonių išvadavimo iš marksistinės ideologijos purvyno ir socialinio sovietinio neteisingumo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto iškilmingo Seimo posėdžio dieną 1992 m. gegužės 30 d. susitarėme:      sudaryti bendrą Lietuvos Darbo Federacijos koordinacinę Tarybą, atstovaujančią jos narius išeivijoje ir Lietuvoje su būstine Vilniuje, kad apjungti savo bendras pastangas tolimesnei veiklai;     kreiptis į Lietuvos geros valios žmones, burtis į Lietuvos darbo Federacijos skyrius ir kuopeles, kad atkurti šios organizacijos struktūrą ir paremti jos veiklą.Tikimės, kad atsikūrus laisvai Lietuvai, Lietuvos darbo Federacija geros valios žmonių remiama įgaus tą galią, kurią turėjo ji iki okupacinėje Lietuvoje, sėkmingai atstovaus ir gins demokratiškai nusiteikusių žmonių teises ir interesus.

Lietuvos Darbo Federacijos Pirmininkas (išeivijoje, Čikaga) Dipl. ek. IGNAS PETRAUSKAS
Lietuvos Darbo federacijos Generalinė Sekretorė (išeivijoje. Čikaga) Dr. JOANA DANILEVIČIENĖ
Lietuvos Darbo Federacijos Pirmininkas (Lietuvoje) Dr. LIONGINAS RADZEVIČIUS“

LDF Garbės Pirmininko Kazimiero Kuzminsko pranešimas, perskaitytas jubiliejiniame LDF 80-mečio proga organizuotame suvažiavime 1999 m. rugsėjo 24 d.: „Gerbiami LDF suvažiavimo, Lietuvos svečiai, LDF suvažiavimo delegatai. Šiandien mes susirinkome paminėti Lietuvos darbo federacijos įkūrimo 80-metį. Istorijai šis laiko tarpas labai trumpas.Valstybei trumpas, organizacijai vidutinis, žmogui – ilgas. Žmogui ilgas, nes iš jos kūrėjų gyvųjų tarpe nėra. Pagerbkime mirusius tylos minute.“

LDF įsteigta Lietuvos krikščionių darbininkų atstovų suvažiavime 1919 m. rugsėjo 27-28 d., Kauno mieste. Darbo veiklos įstatai įregistruoti 1919 m. spalio 17 d. Tuo metu visoje Europoje kūrėsi krikščioniškosios profesinės sąjungos, tai matyt paskatino ir Lietuvos krikščionis darbininkus. Iniciatoriai kuriant krikščionišką profesinę sąjungą buvo V. Endziulaitis, K. Ambrozaitis, P. Radzevičius, P.V. Raulinaitis. LDF nutarė sujungti atskiras krikščioniškas profesines organizacijas į vieną centrą. Faktiškai LDF pasidarė betarpiškai krikščionių darbininkų organizacija. Leido laikraštį “Darbininkas“.

Greta kultūrinių ir profesinių darbininkams iškylančių problemų sprendimo, kaip visuomeninė organizacija, LDF prisiėmė politinį atstovavimą tiek valstybės, tiek vietos valdyme. 1920 m. Lietuvos Steigiamajame Seime iš šimto dvylikos narių buvo LDF nariai. LDF Seime sudarė koaliciją su LKDP ir Lietuvos ūkininkų sąjunga tapo valdančiąja koalicija. LDF Seime ir visuomeniniame gyvenime siekė kraštui socialinės taikos, darbininkams socialinio aprūpinimo, teisingo klausimų sprendimo žemės ūkyje, švietimo, kultūros srityse. LDF nedalyvavo vyriausybės sudėtyje tikslu pasilikti parlamentinę kontrolę ir galimybę tinkamai ginti darbuotojus.

LDF iniciatyva buvo paruošti ir priimti socialinę politiką reglamentuojantys įstatymai. Iš jų – dvarų darbininkų samdymo, atleidimo bei atlyginimo už darbą, pramonės darbininkų gynimo, kompensacijų mokėjimo, ligonių kasų, darbo dienos ilgumo nustatymo, darbo inspekcijos, draudimo nelaimingų atsitikimų atvejais.

LDF atstovas Seime dr. K. Ambrozaitis buvo žemės reformos įstatymo projekto referentas. Priėmus šį įstatymą Lietuvoje buvo atlikta pagal jo reikalavimus žemės reforma, kuri vienų buvo vadinama komunistine, nes didelių dvarų žemė buvo perduodama nemokamai bežemiams, mažažemiams, savanoriams. Ją vykdė kunigas, žemės ministras M. Krupavičius. Tai buvo ne komunistiška, o krikščioniška žemės reforma.

LDF vaidmuo Lietuvoje reiškėsi materialine, moraline parama bei talkom Lietuvos geležinkelininkų sąjungai, metalo pramonės darbininkų sąjungai, mažažemių ir naujakurių sąjungai, miškų, lentpjūvių ir medžio apdirbimo pramonės darbininkų sąjungai, darbo jaunimo sąjungai.

Kooperacijai darbininkų tarpe iniciatyvai skatinti bei vykdyti, Kaune buvo įsteigta LDF vartotojų bendrovė “Kova“. Savo ideologija, spauda ir visa veikla LDF skelbė ir varė griežtą kovą prieš komunizmą, buvo darbininkų antikomunistinis avangardas. Dėl šio savo vaidmens LDF buvo toleruojama ir po 1926 m. gruodžio perversmo, kai 1927 m. buvo paleistas LR Seimas, uždrausta partijų veikla, draudžiama buvo ir visuomeninių organizacijų veikla, tačiau LDF daugumoje skyrių dirbo prisitaikydama prie politinių sąlygų. Todėl 1934 m. balandžio 15 d. LDF skyrių atstovų suvažiavimas Kaune pakeitė LDF statutą, LDF vardas buvo pakeistas į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS), iš LDF tikslų ir priemonių buvo išimta politinių reikalų sprendimo sritis, o buvo išryškinti kultūriniai ir profesiniai darbininkų reikalai. Organizacijos priešakyje atsistojo su LDF seimuose veikla tiesiogiai neturėję reikalų veikėjai – prof. P. Dovydaitis, V. Kalakauskas, J. Katilius, dr. A. Maceina, kun.V. Reičiūnas, Č. Surdakas, K. Viltrakytė. Jie davė naują LDF, LKDS veiklos tarpsnį.

1938 m. turėjo 42 skyrius su 6 000 narių, 8-nias darbo jaunimo grandis, 10-tį savišalpos kasų (prie skyrių), 10 jaunimo sporto klubų, profesinę tarnaičių organizaciją, profesinę kiemsargių organizaciją. 1939 m. suorganizavo dviejų savaičių darbo jaunimo stovyklą. Skyrių susirinkimuose ir bendruose suvažiavimuose (1936, 1938, 1940 metais) reikalavo vyriausybės paramos darbininkus aprūpinant maža nekilnojama nuosavybe su nameliais, darbo atlyginimą derinti su prekių kainomis, įvesti visuotinį draudimą, senatvės ligos, invalidumo, nelaimingų atsitikimų atvejais, bedarbystės, pagerinti žemės ūkio darbininkų padėtį, stiprinti šeimos principą.

Per 1940-1941 m. sovietų okupaciją LKDS pirmininkas P. Dovydaitis ir daugelis veikėjų buvo suimti ir deportuoti į Sibirą. LDF-LKDS jaunimas įsijungė į atibolševikinę veiklą, suvaidino žymų vaidmenį 1941 m. tautos sukilime. 1942 m. LDF-LKDS vadovybė organizuodama darbininkų pogrindžio pasipriešinimą vokiečių okupacijai, grąžino senąjį LDF vardą. 1943 m. LDF įėjo į VLIK. Po antros sovietinės okupacijos kai kurie LDF vadovai buvo suimti ir ištremti į Sibirą, dalis pasitraukė į Vakarus ir aktyviai dirbo Lietuvai, jos žmonėms su viltimi, kad netrukus Lietuva atgaus nepriklausomybę.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. gruodžio 28 d. atkurta LDF Lietuvoje. Pirmininku išrinktas L. Radzevičius. Paruoštas ir priimtas LDF statutas. 1992 m. vasario 19 d. LDF įregistruota Teisingumo ministerijoje. Buvo užmegzti tarptautiniai ryšiai, vykdoma atkuriamoji veikla, tačiau vienai neskaitlingai LDF buvo sunku kovoti su materialiai stipriomis komunistinėmis profesinėmis sąjungomis. Tikslu jungtis į bendrą krikščioniškų nuostatų turinčių profesinių sąjungų centrą po LDF pavadinimu atėjo Profesinių sąjungų bendrija, kurios pirmininkė buvo Gr. Paliokienė. 1995 m. gegužės 25 d. LDF suvažiavime į LDF gretas įsijungė profesinė mokytojų sąjunga (pirm. R. Hofertienė) profesinė medikų sąjunga (pirm. Gr. Paliokienė), Krikščioniška ūkininkų sąjunga (Ar. Mikelionis), žurnalistų draugija (pirm. M. Kontrimaitė), Scenos darbuotojų profesinė sąjunga (A. Aukštiejus). Suvažiavime LDF pirmininku išrinktas gydytojas K. Kuzminskas, pavaduotojais L. Radzevičius ir M. Kontrimaitė, atsakingu sekretoriumi Ar. Mikelionis.

Paskirta taryba ir valdyba. LDF aktyviai įsiliejo į Lietuvos visuomeninį gyvenimą, pasiskirstę darbą komitetuose, komisijose, fonduose. Teikia siūlymus ruošiant ir priimant socialinę politiką reglamentuojančius teisinius aktus.

LDF priimta ir aktyviai dalyvauja Pasaulio darbo konfederacijos darbe, užmegzti glaudūs ryšiai su Belgijos CSC, Olandijos CNV, Prancūzijos CFTC, Kipro, Slovakijos NKOS, Rumunijos “Cartel Alfa“, Lenkijos “Solidarnosc“ profesinėmis sąjungomis.

Lietuvos darbo federacijos narių skaičius apie 13 tūkstančių. Šiuo metu tikslinamas. Norime pasiekti tokį lygį, kad LDF dirbtų jos nariams, o nariai LDF federacijai, tuo pačiu Lietuvai, jos žmonėms. Jausdami stiprėjančią LDF padėtį Lietuvoje kai kurios profsąjungos vienijasi. PSC, kurio pirmininku buvo A. Kvederavičius, perdavė vairą socialdemokratams ir pirmininku išrinktas J. Oleka. Taigi, PSS ir PSC vadovauja LR Seimo socialdemokratų frakcijai, priklausantys pirmininkai (A. Sysas ir J. Oleka). Gaila, kad nėra sutarimo LDS.

LDF kviečia visas profesines sąjungas dirbti bendrai, ginant darbo žmogų, ieškant ir kuriant darbo vietas, remiant ištiktą nelaimėje, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų. Dirbkime visi bendrai Lietuvai, jos žmonių gerovei. Tepadeda mums Dievas.