2007 m. spalio 27 d. Vilniuje įvyko Moterų komiteto renginys „Kas mums aktualu šiandien“.
Susirinkusios moterys išklausė labai įdomų ir prasmingą dr. Auksės Narvilienės pranešimą „Šeima –gyvybės lopšys“. Darbo grupėse diskutavo apie moterų padėtį darbovietėse, šeimos įstatymus, jų neveiksnumą.

Danguolė Boguševičienė pristatė projektą „Optimalių strategijų kūrimas, vystymas ir įgyvendinimas sprendžiant lyčių lygybes klausimus vietinio lygio institucijose“. 2007-aisiais, europiniais lygių galimybių metais, juridiškai įteisintas siekis visose politikos srityse užtikrinti moterų ir vyrų lygybę Europos socialinėje politikoje jau seniai įprastas dalykas. Europos Sąjunga nevienodo lyčių traktavimo panaikinimą laiko vienu pagrindinių savo socialinės politikos principų. Tačiau ne visur Europoje atsižvelgiama į Briuselio raginimą, priimant politinius sprendimus, visuomet laikytis vienodų lyčių galimybių principų, todėl ir lygių teisių institucijos savivaldos lygmenyje (lygių teisių įgaliotiniai), kurių uždavinys institucionalizuota forma kovoti su asmenų diskriminacija lyties pagrindu, dar toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas.
Europos Sąjungos komisijos Generalinio Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių teisių direktorato remiamas ir Europos centro dirbančiųjų klausimais vykdomas projektas „Optimalių strategijų kūrimas, vystymas ir įgyvendinimas sprendžiant lyčių lygybes klausimus vietinio lygio institucijose“ dirba šia kryptimi. Siekdamos kovoti su nevienodu lyčių traktavimu darbo vietose ir verslo struktūrose, sudaryti darbuotojams/-joms galimybę suderinti šeimą su darbu bei abiems lytims vienodomis sąlygomis dalyvauti darbo rinkoje, susivienijo aštuonios organizacijos, kad galėtų sėkmingiau vystyti bendras strategijas ir priemones, skirtas atitinkamai informacijai skleisti ir visuomenės dėmesiui į šiuos klausimus atkreipti.
Specialiai paruoštų švietimo koncepcijų uždavinys priminti tikslinėms grupėms galiojančius įstatymus ir joms pateikti atitinkamas konkrečių veiksmų rekomendacijas.

D. Pagirytė pateikė ataskaitą „Moterų diskriminacija darbe Lietuvoje“, kuri buvo atlikta pagal Tarptautinio profesinių sąjungų moterų tinklo vykdomą projektą, kurio tikslas: atskleisti moterų, dirbančių švietimo, sveikatos apsaugos, tekstilės ir prekybos srityse diskriminacijos ir nelygybės priežastis, identifikuoti jų patiriamas problemas darbo rinkoje Lietuvoje bei numatyti galimus tų problemų sprendimo būdus;
išsiaiškinti minėtų sričių darbdavių (jų atstovų), vadovaujančių toms pačioms įstaigoms/įmonėms/organizacijoms, kur dirba apklaustosios tyrimo metu moterys, požiūrį į įvairaus pobūdžio diskriminaciją pastarųjų atžvilgiu;
išsiaiškinti profsąjungos narių požiūrį į moterų patiriamos diskriminacijos darbo vietoje priežastis ir įvertinti šios organizacijos veiklos efektyvumą kovojant su įvairaus pobūdžio diskriminacija nacionaliniame, teritoriniame bei vietiniame lygmenyse.
Paskutinis šio projekto susitikimas vyko 2007 m. spalio 3 d Sofijoje, kuriame pagal 24 valstybėse atliktus tyrimus buvo pateiktos apibendrintos išvados apie moterų padėtį darbe ir rekomendacijos jai pagerinti. Joms iš esmės pritarė ir LDF Moterų komiteto narės. Aišku, LDF atstovėms įdomiausia buvo sužinoti apie situaciją Lietuvoje, o ji atrodo taip:
1. Moterims sunkiau negu vyrams kilti karjeros laiptais, gauti už tą patį darbą vienodą su jais atlygį. Visuomenė ir kultūra šalyje turi vis dar stiprų patriarchalinį pobūdį, pažangą stabdo giliai įsišakniję lyčių stereotipai, priskiriantys vyrams ir moterims atitinkamus vaidmenis. Tradiciškai dominuoja nuomonė, jog moters vaidmuo darbe ir visuomenėje yra mažiau reikšmingas negu vyro. Nusistovėjęs visuomenės požiūris, kad moteris yra silpnoji lytis ir jos pagrindinė misija – auginti vaikus, tvarkyti namų ūkį. Knygose ir vadovėliuose vyrauja stereotipas, vaizduojantis moteris tradicinėje namų aplinkoje, o vyrus – darančius karjerą verslininkus, išlaikančius šeimą. Įsitikinimas, kad vyrai yra karjerą darantys darbuotojai, o moterys – “tiesiog darbuotojos”, paplitęs ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų. Jaunų moterų tarpe pasigendame aiškios lyderių iniciatyvos. Tai palaiko ir nesąmoningą diskriminaciją lyties atžvilgiu. Atvira moterų diskriminacija atsiranda jau pirmame „įėjimo į darbo rinką“ etape, kuomet atrankoje taikomi amžiaus-lyties kriterijai. Populiarūs stereotipai apie moterims ir vyrams tinkamus vaidmenis padeda pateisinti moterų diskriminavimą jas aukštinant pareigose ir kituose apmokamo darbo veiklos aspektuose. Be to, tenka pripažinti, kad tarp moterų trūksta solidarumo, jos pačios dažnai remia stereotipinį požiūrį į moteris.
2. Daugumai dirbančių moterų sunku suderinti profesinį ir šeimos gyvenimą. Trūksta ikimokyklinio ugdymo ir senelių bei neįgalių asmenų priežiūros įstaigų. Darbuotojams, turintiems nepilnamečių vaikų, nemokamos papildomos išmokos, jie neremiami papildomai. Darbovietėse dažniausiai nesprendžiama darbuotojų atvykimo į darbą ir grįžimo iš jo problema. Juntamas paramos trūkumas besimokančioms mamoms, kurioms reikia ypatingos programos, įskaitant ir konsultavimą karjeros klausimais. Biudžete nėra numatytos lėšos moterų, grįžtančių į darbo rinką po vaiko auginimo atostogų, perkvalifikavimui. Dažnai moterų kvalifikacijos kėlimu nesuinteresuoti darbdaviai, nes tai susiję su papildomomis lėšomis. Dažnai už suteiktą kvalifikaciją moterys privalo atidirbti darbdaviams. Darbo kodeksas ir kiti teisės norminiai aktai kai kurias socialines išmokas ir lengvatas susijusias su motinystės sauga uždeda ant „darbdavio pečių“, kas, deja, dažniausiai neskatina pastarųjų priimti į darbą ir išlaikyti jame moterų-motinų.

3. Silpnos profsąjungos. Šalyje profesinėms sąjungoms priklauso apie 10 proc. šalies darbuotojų, vidutiniškai tik apie 25 proc. darbuotojų padengti kolektyvinėmis sutartimis. Dauguma kolektyvinių sutarčių yra pasirašytos seniai, į jų turinį neįtrauktos nuostatos, iš esmės gerinančios moterų darbo sąlygas. Tam tikra dalis pasirašytų kolektyvinių sutarčių yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Pirminių profesinių sąjungų organizacijų, veikiančių įstaigų/įmonių/organizacijų lygmenyje veikla nėra pakankamai efektyvi. Visų lygių profesinių sąjungų organizacijos nepakankamai dirba bet kokio pobūdžio diskriminacijos užkirtimo kryptimi, skiria nepakankamą dėmesį lyčių lygybės klausimams spręsti.

4. Neišplėtota socialinė partnerystė tiek nacionaliniame, tiek teritoriniame, tiek vietiniame lygmenyse neleidžia efektyviai bendradarbiavimo pagalba spręsti lyčių lygybės klausimų. Sprendžiant šio pobūdžio klausimus nepakankamai bendradarbiaujama su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis moterų organizacijomis.

5. Egzistuoja įvairaus pobūdžio moterų diskriminacija darbo rinkoje. Labiausiai darbo vietoje šalies mastu diskriminuojamos pagyvenusios bei neįgalios moterys, kur kas mažiau, bet pakankamai dažnai su nelygybe susiduria migrantės, etninėms mažumoms priklausančios bei jaunos moterys. Beveik su šio negatyvaus reiškinio apraiškomis nesusiduria alternatyvios seksualinės orientacijos bei mažumos religiją išpažįstančios moterys. Lyčių diskriminacija vyksta, priimant į darbą, skirstant pareigomis, suteikiant įvairias lengvatas. Vyrų atlyginimai šalyje yra aukštesni negu moterų, nes mažiau apmokami darbai tenka joms. Vyrai labiau laukiami gerai apmokamuose darbuose. Nelygios teisės dėl lyties daryti karjerą. Moterų karjerai trukdo šeimos pareigos bei stereotipinis požiūris į moteris. Pertraukta darbinė veikla trukdo moterų karjerai. Darbo vieta po gimdymo atostogų išsaugoma tris metus laiko, bet jiems suėjus darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį. Moteris sunkiai gali suderinti darbą, mokslą ir šeimos pareigas. Labiausiai diskriminuojamos moterys, dirbančios „juodojoje rinkoje“ t.y. dirbančios be darbo sutarčių. Įvairaus pobūdžio diskriminaciją patiria stambiose privačiose kompanijose bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse dirbančios moterys. Rečiausiai su diskriminacijos apraiškomis, respondenčių nuomone, susiduria valstybiniame sektoriuje ir valstybės tarnyboje dirbančios moterys. Visai diskriminacijos nepatiria profsąjungose dirbančios moterys. Lietuvoje dažniausiai diskriminacija patiriama dėl amžiaus ir sveikatos. Diskriminacija dėl odos spalvos, religijos, kilmės, seksualinės ar politinės orientacijos mūsų šalyje nepasitaiko arba pasitaiko pakankamai retai.

6. Šiuo metu šalyje galiojanti įstatyminė bazė tik teoriškai palanki kovojant su bet kokio pobūdžio diskriminacija darbo rinkoje, bet realiai ji neužtikrina lyčių lygiateisiškumo, neužkerta kelio įvairaus pobūdžio nelygybei darbo vietoje. Privačiose įmonėse ir įstaigose dažnai ignoruojamos žmogaus teisės: nenormuota darbo diena, nėra socialinių garantijų, darbuotojai fiktyviai „tik popieriuje“ išleidžiami atostogų, o iš tikrųjų jie, padavę pareiškimus, ir toliau dirba. Daug atvejų, kai darbuotojai priimami į darbą be socialinio draudimo garantijų. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas buvo priimtas 1999 m., bet įstatyminė sistema ir moterų teisių apsaugos mechanizmas dar nėra pakankamai stiprūs, kad galima būtų pasiekti realios lyčių lygybės. LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme dar yra trūkumų.

Antroje renginio dalyje buvo patvirtinti nauji Moterų komiteto įstatai ir jo pirmininke perrinkta D.Pagirytė, o pavaduotojomis išrinktos Jelena Soms ir Danguolė Boguševičienė.Moterys išsiskirstė pasidalijusios savo mintimis, pasisėmusios naujų idėjų, patenkintos bendravimu su bendramintėmis.
P.S. 2007 m. lapkričio 3 d. Portimao (Portugalija) įvyko tarptautinė konferencija, kaip projekto „Optimalių strategijų kūrimas, vystymas ir įgyvendinimas sprendžiant lyčių lygybės klausimus vietinio lygio institucijose“ dalis. Joje LDF atstovavo dirbančios šiame projekte dr. Auksė Narvilienė ir Danguolė Boguševičienė taip pat MK atstovės D. Pagirytė ir Jelena Soms. Konferencijoje buvo priimta deklaracija apie lygių galimybių strategijos vystymą ir diegimą vietinio lygio institucijose. Kai tik bus gautas šios deklaracijos vertimas, jis bus patalpintas internete.

IMG_4258_m IMG_4347_m IMG_4352_m

LDF informacija