Šių metų balandį Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) ininciatyva prasidėjęs ir beveik pusmetį trukęs neformalus socialinių partnerių – samdomų darbuotojų, darbdavių, vyriausybės atstovų ir žurnalistų – bendravimas, kaip ir pridera, nuotaikingai užbaigtas vaizdingose Molėtų rajono apylinkėse, „Toliejos“ poilsio namuose netoli Toliejų kaimo. Atrodo, jog projektas skambiu pavadinimu „Socialinė partnerystė per neformalų bendravimą, kultūrą ir sportą“ „neprisvilo“. Užbaigtas veikiausiai pirmasis neformalaus bendravimo ciklas, nes kone visi partnerytės dalyviai pripažino tokio bendravimo naudą ir kalbėjo apie būtinybę tęsti neformalius apvaliojo stalo pokalbius. Šis ciklas užbaigtas gražiai, įkuriant“Santarvės šalį”, netrūko ir dalyvių – nemažai socialinių partnerių atvyko su draugais ir artimaisiais.
Be abejo, dar yra ką tobulinti, gali būti, kad neformalioms diskusijoms nepakenktų aiškesnė struktūra ir didesnė temų įvairovė. Baigiamojoje šių metų diskusijoje pagrindinį pranešimą “Socialinis dialogas: istorinės ir teisinės prielaidos, Lietuvos ir kitų ES valstybių narių patirtis” skaitęs Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Povilas Vytautas Žiūkas pradėjo nuo to, kad socialinio dialogo moto galėtų būti – bloga taika geriau nei geras karas. Ir pridūrė, jog viena svarbesnių naujo ciklo temų galėtų būti socialinio teisingumo sąvokos išsamesnis aptarimas, mat Lietuvoje ši sąvoka svarstoma palyginti nedažnai. Diskusijoje nuskambėjo ir kitų konkrečių pasiūlymų – Lietuvos darbo federacijos primininkas Vydas Puskepalis pastebėjo, kad reikėtų svarstyti galimybę tokį neformalų bendravimą decentralizuoti, kalbėtis ne tik „viršūnėse“, bet įtraukti į projektą ir regionus.

Vis dėlto bet kurios iniciatyvos sėkmę bei tęsinio galimybę užtikrina geranoriškumas. „Santarvės šalyje“ jo netrūko. Pasak V.Žiūko, panašūs renginiai stiprina civilizuotus socialinių partnerių santykius ir stiprina demokratiją šalyje. Atrodo, Lietuvoje artėjama prie supratimo, kad laimi ne greičiausi ir plėšriausi, o tie, kas sugeba susitarti. Kai geranoriškumo netrūksta, galima ir pašmaikštauti. Renginio pradžioje V.Puskepalis pastebėjo, kad profesinės sąjungos jau nebevadina verslininkų išnaudotojais, o socialiniais partneriais. Į tai LVDK generalinis direktorius Danukas Arlauskas atrėmė, kad ir verslininkai jau nevadina samdomų darbuotojų darbo jėga, o – žmogiškaisiais resursais. Tad štai koks progresas.

Krepšinio turnyre dalyvavo Lietuvos seimo, vyriausybės, darbdavių, savivaldybių, visų trijų profsąjunginių centrų, taip pat žurnalistų sąjungos komandos. Varžybų finale susitiko Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir vyriausybės komandos. Pats finalo dalyvių duetas, be abejo, atrodo simboliškai – dėl pergalės kovojo samdomų darbuotojų ir vykdomosios valdžios atstovai. Bet runtynės buvo anaiptol ne simbolinės – vyrai susikibo ne juokais. Atkaklias rungtynes laimėjo Vyriausybės komanda (75:59). Ant garbingos trečiosios vietos pakylos užlipo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos komanda, įveikusi seimūnus (78:72).
DSCN7267

LDF informacija