2009-12-15 Lietuvos darbo federacija aptarė „Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimo 2007-2011 m. programos” rezultatus. Aptarime dalyvavo LDF padalinių vadovai, programos koordinatoriai, nariai. Buvo aptarti ne tik šios programos tikslai, bet ir 2009 m. pasiekti konkretūs rezultatai, akcentuojamas šios programos tęstinumas.
J.Švedienė atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį į tai, kad Socialinio dialogo stiprinimo programa ir konkrečių priemonių planas buvo patvirtinti LR Vyriausybės 2007 m., vadovaujant ministrui pirmininkui Gediminui Kirkilui, todėl pastaruoju metu skambantys kaltinimai, kad A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė „nupirko“ profesines sąjungas yra absurdiški. Tai dar kartą parodo, kad šalyje sąmoningai didinama socialinė įtampa, norima paneigti bet kokius pasiektus susitarimus, taip pat ir nacionalinių profesinių sąjungų centrų plėtojamą socialinį dialogą.
LDF pirmininkas Vydas Puskepalis pristatė nacionalinio socialinio dialogo stiprinimo 2009 m. svarbiausius rezultatus.
2009 m. pradžią ženklina pirmą kartą Lietuvos istorijoje riaušėmis pasibaigęs taikus profesinių sąjungų renginys. Tačiau būtent šis įvykis paskatino Vyriausybę daugiau dėmesio skirti socialiniam dialogui, savo veiksmų derinimui su socialiniais partneriais. Susitikimuose su Seimo ir Vyriausybės vadovais buvo aptartos tolimesnio bendradarbiavimo gairės, profesinės sąjungos paskyrė atstovus prie Vyriausybės ir Seimo (A.Riauka ir J.Švedienė). Darbo grupėse dėl pilietinio dialogo plėtros, Nacionalinės ekonomikos ir visuomenės reikalų tarybos įstatymo rengimo dalyvavo profesinių sąjungų atstovai (J.Švedienė, D.Kvedaraitė).
Siekdamos kuo profesionaliau spęsti pilietinio dialogo plėtros klausimus, Lietuvos profesinės sąjungos pasitelkė Europos profesinių sąjungų patirtį. 2009 m. birželio mėn. Lietuvoje vyko Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) organizuotas tarptautinis seminaras Rytų ir vidurio Europos šalių profsąjuniečiams “Profesinių sąjungų veiksmai krizės metu”. Lietuvoje lankėsi ETUC Generalinis sekretorius John Monks. Rugsėjo mėn. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) darbuotojų grupės pirmininkas Georgios Dassis skaitė pranešimą Lietuvos profesinių sąjungų konferencijoje. Gruodžio mėn. nacionalinių centrų delegacija lankėsi Briuselyje ir susipažino su Europos pilietinio dialogo institucija – EESRK.
2009 m. praplėsta LR Trišalės tarybos sudėtis nuo 15 iki 21 nario. Trišalę tarybą papildė dviejų darbdavių organizacijų atstovai. Nacionaliniai profesinių sąjungų centrai delegavo į LR TT dar vieną atstovą nuo regioninių trišalių tarybų – A.Verikienę. Antra vieta buvo skirta neprisijungisių profesinių sąjungų atstovui. Deja, jie nesugebėjo tarpusavyje susitarti dėl atstovo delegavimo.
Nežiūrint į tai, sustiprėjo LR Trišalės tarybos įtaka, Vyriausybė įsipareigojo atsižvelgti į Trišalės tarybos priimtus sprendimus ir nesiūlyti Seimui įstatymų pataisų, kurioms nepritarė socialiniai partneriai.
Sustiprėjo profesinių sąjungų nacionalinių junginių koordinacinio centro veikla. Per metus dėl socialinės darbuotojų apsaugos ir visuomenės interesų parašyti 26 bendri raštai, adresuoti svarbiausioms šalies institucijoms – Prezidentei, Seimui, Vyriausybei. Koordinacinis centras siūlė Vyriausybei tobulinti Vyriausybės programos priemonių planą, Sodros “gelbėjimo” priemones, įvesti tikrai progresinius gyventojų pajamų mokesčius, reikalavo skaidrumo energetikos politikoje ir kt. Svarbiausias 2009 metų reikalavimas – nelopyti biudžeto skylių darbuotojų sąskaita buvo nuolat akcentuojamas ir sulaukė pakankamo Vyriausybės dėmesio – buvo mažinamas Seimo, ministerijų, ir kai kurių biudžetinių ir viešųjų įstaigų išlaidavimas. Vyriausybė įsipareigojo sukurti vieningą ir skaidrią šių sektorių darbuotojų darbo užmokesčio sistemą. Koordinacinio centro veikla – puikus pavyzdys, kaip gali ir turi profesinės sąjungos koordinuoti ir vienyti savo veiksmus vardan pagrindinio tikslo – darbuotojų atstovavimo. Konkurencija, vienas kito šmeižimas ir menkinimas – tai nesubrendusių bendram darbui profsąjungų lyderių veiklos principai.
Didžiausio visuomenės dėmesio susilaukė spalio 28 d. pasirašytas Nacionalinis susitarimas. Šiandien akivaizdu, kad visuomenė nebuvo pakankamai informuota apie šio Susitarimo siekius ir svarbą, nebuvo išryškintos Susitarimo teigiamos pusės. Tam nepakako vien profesinių sąjungų centrų “Žinių radijo” laidos “profesinių sąjungų balsas”, transliuojamos kiekvieną trečiadienį. Todėl tris mėnesius vyko papildoma valandos trukmės profesinių sąjungų bendra diskusijų laida “Tikrasis motyvas”. Profesinių sąjungų atstovai dalyvavo ir kitose radijo bei televizijos diskusijų laidose.
Derybos dėl Nacionalinio susitarimo vyko net keturis mėnesius. Be abejo, kiekvienos šalies atstovai stengėsi apginti savo interesus. Tačiau, buvo aišku, kad šalyje, kuri išgyvena sunkią finansinę krizę, negalima nieko nedaryti, kaip niekad buvo svarbus visų socialinių grupių solidarumas. Tai suprato ir dauguma Lietuvos piliečių.
Nacionalinis susitarimas buvo reikalingas tam, kad Lietuvoje užtikrinti stabilumą ir aiškumą. Susitarime įtvirtinti darbuotojus liečiantys tikslai:
• teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius, negalės būti keičiami nepritarus Lietuvos Respublikos trišalei tarybai.
• Nacionalinio susitarimo galiojimo metu sutarta nemažinti pareiginių algų bazinių dydžių, taikomų valstybės valdymo ir biudžetinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimui.
• nebus mažinamas statutinių darbuotojų darbo užmokestis ir darbuotojų skaičius.
• paskelbiamas maratoriumas mokesčių didinimui.
Susitarimą pasirašiusios darbdavių asociacijos įsipareigotų ne tik sąžiningai mokėti mokesčius valstybei, bet ir darbo užmokestį darbuotojams.
Šiais metais Lietuvos darbo federacija organizavo daugybę renginių: seminarų, susitikimų, konferencijų, kurių tikslas – stiprinti profesinių sąjungų narių pasirengimą daryboms, siekti konstruktyvaus dialogo.
Rugsėjo 24-26 d. vyko tarptautinė konferencija „Jaunų darbuotojų emigracija ir jos įtaka šalies demografinei padėčiai, šeimai ir darbo rinkai“, kurioje dalyvavo atstovai iš 12 ES šalių.
Gruodžio 3 d. trijų nacionalinių centrų ir darbdavių organizacijų atstovai dalyvavo konferencijoje “Socialinių partnerių vaidmuo plėtojant socialinį dialogą nacionaliniu ir Europos sjungos lymeniu ekonominės krizės metu”.
Nacionalinių centrų delegacijos buvo išvykusios į Maskvą ir Peterburgą susipažinti su profesinių sąjungų institutų veikla. Lietuvoje lankėsi Rusijos nepriklausomų profesinių sąjungų konfederacijos (FNPR) delegacija, vyko bendri seminarai, pasidalijimas patirtimi.
Lietuvoje vyko Baltijos šalių profesinių sąjungų tinklo (BASTUN) konferencija, kurioje dalyvavo Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos profesinių sąjungų lyderiai, atvyko ETUC prezidentė.
Profesinės sąjungos organizavo susitikimus su kandidatais į LR Prezidento postą.
Kiekvienas LDF padalinys – šaka ir apskrities skyrius organizavo ne vieną konferenciją apie socialinės partnerystės plėtrą su socialiniais partneriais, ministerijų, savivaldybių, Darbo biržos, Valstybinės darbo inspekcijos atstovais. Jų metu buvo aptariama trišalių ir dvišalių tarybų veiklos principai, kolektyvinių sutarčių sudarymas ir reikšmė, socialinių partnerių vaidmuo ir kt. Per metus LDF padaliniuose įvyko daugiau nei 30 seminarų.
Rugsėjo mėn. Lietuvos darbo federacija iškilmingai atšventė 90 metų jubiliejų. Ta proga buvo išleista knyga „Lietuvos darbo federacija. Istorijos bruožai ir veikla“.
Susitikimo metu LDF generalinė sekretorė Janina Švedienė dar kartą pristatė “SOCIALINIO DIALOGO LIETUVOJE STIPRINIMO 2007- 2011 METŲ PROGRAMĄ”, jos tikslus, socialinių partnerių įsipareigojimus.
Teisinį šios Programos pagrindą sudaro 2005 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas dėl trišalio bendradarbiavimo (Žin., 2005, 75–2726). Programos vykdytojai–profesinių sąjungų nacionaliniai susivienijimai:
– Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK),
– Lietuvos darbo federacija (LDF),
– Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“,
– Trišalės tarybos sekretoriatas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimo 2007– 2011 metų programos paskirtis:
– plėtoti ir stiprinti socialinį dialogą regionuose (apskrityse ir savivaldybėse),
– skatinti socialinę partnerystę, dvišalį ir trišalį bendradarbiavimą,
– mokyti dvišalių ir trišalių tarybų narius,
– pakelti profesinių sąjungų narių kompetencijos lygį,
– stiprinti profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų veiklą,
– vykdyti darbo santykių ir darbų saugos visuomeninę kontrolę,
– skleisti profsąjunginės veiklos gerąją patirtį.
Šios Programos uždaviniai:
1. mokyti ir šviesti socialinius partnerius apskrityse ir savivaldybėse, siekiant įkurti trišales tarybas ir pasirašyti teritorines kolektyvines sutartis;
2. skatinti šakinių kolektyvinių sutarčių pasirašymą;
3. užtikrinti darbuotojų atstovų informavimą ir konsultavimą įmonėse, mokyti darbuotojų atstovus, įmonių darbuotojus;
4. tobulinti kolektyvinius darbo santykius įmonėse, skatinti įmonių kolektyvinių sutarčių pasirašymą;
5. skatinti darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų įmonėse kūrimąsi, mokyti jų narius;
6. propaguoti Europos socialinio modelio idėjas ir pilietinį dialogą visuomenėje, pristatyti visuomenei socialinės partnerystės ir trišalio bendradarbiavimo rezultatus;
7. kurti ir stiprinti socialinio dialogo koordinacinius centrus apskrityse ir savivaldybėse.
Šios programos įgyvendinimas yra svarbus, nes egzistuoja objektyvios priežastys:
Profesinės sąjungos yra suinteresuotos socialinio dialogo plėtra, nes :
– Lietuvoje kol kas nėra iki galo įgyvendinta pažangi ir nuosekli dvišalė socialinio dialogo struktūra – nėra šakinių kolektyvinių sutarčių,
– Nepakankamai aktyviai socialiniai partneriai įsitraukia į socialinį dialogą regionuose.
– Lietuva Europoje užima paskutinę vietą pagal kolektyvinių sutarčių skaičių įmonėse.
– Iki šiol į profesines sąjungas neretai žiūrima tik kaip į konfliktus keliančias organizacijas.
– darbdavių organizacijų atstovavimo lygis Lietuvoje taip pat yra nepakankamas.
NUMATOMI PROGRAMOS REZULTATAI
1. sustiprės Valstybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų bendradarbiavimas;
2. pakils darbuotojų aktyvumas, pilietiškumas, padidės profesinių sąjungų narystė;
3. sumažės socialinė įtampa ir kolektyvinių ginčų skaičius;
4. pagerės socialinių partnerių gebėjimai dalyvauti socialiniam dialoge;
mokymuose, seminaruose, susitikimuose dalyvaus profesinių sąjungų, įmonių darbuotojų, darbdavių organizacijų, valstybės ir savivaldybių institucijų atstovai;
5. sustiprės socialinis dialogas apskrityse ir savivaldybėse;
6. įkurtos naujos trišalės tarybos apskrityse, ir savivaldybėse;
7. pradėtos derybos dėl šakinių kolektyvinių sutarčių pasirašymo;
8. pasirašytos naujos kolektyvinės sutartys įmonėse;
9. įkurti darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai įmonėse;
10. įsteigti socialinio dialogo koordinaciniai centrai apskrityse ir savivaldybėse;
11. visuomenė bus nuolat informuojama apie socialinės partnerystės svarbą ir pasiekimus, Europos socialinio modelio idėjas, Lietuvoje priimamus svarbius darbuotojams sprendimus;
Socialinė partnerystė turi padėti įveikti iššūkius, atsiradusius Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare bei surasti teisingus sprendimus pasaulinės ekonomikos krizės metu, palaikyti socialinę santarvę.
Savo veiklą regioninėse trišalėse tarybose pristatė Utenos apskrities LDF skyriaus pirmininkas Vilhelmas Čekuolis, Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Gintaras Čižikas, Panevėžio apskrities skyriaus pirmininkė Jelena Soms, Vilniaus apskrities Trišalės tarybos narė Nijolė Turčinavičienė. Jie kalbėjo apieTrišalės tarybose svarstytus klausimus ir profesinių sąjungų pasiekimus, ryšius su darbdavių organizacijomis, organizuotus renginius.
Diskusijos „Kokio socialinio dialogo mes siekiame?“ dalyviai pastebėjo, kad Socialinio dialogo stiprinimo programos dėka, sustiprėjo profesinių sąjungų įtaką, pagerėjo lyderių pasirengimas, profesinių sąjungų nariai gavo daug naudingų žinių, įgijo patirties.
KONFERENCIJOS IŠVADOS:
1. Lietuvos profesinių sąjungų nacionaliniai centrai vykdo svarbų savo narių ir kitų socialinių partnerių švietimo darbą, rengia juos sklandžioms ir konstruktyvioms deryboms,.
2. Krizės metu būtina stiprinti socialinį dialogą visais DK numatytais lygiais.
3. Tarptautinių organizacijų patirtis ir palaikymas gali padėti spręsti nacionalines problemas.
4. Socialinio dialogo stiprinimo 2007-2011 m. programa – svarbus socialinio dialogo vystymo instrumentas. Būtina užtikrinti tolimesnį šios programos vykdymą.
LDF info