Vasario 12-14 dienomis Belgrade (Serbija) vyko seminaras „Kodėl šakinės kolektyvinės sutartys ne tokios veiksmingos, palyginus su įmonių kolektyvinėmis sutartimis“ .
Renginyje dalyvavo į WOW sudėtį įeinančių organizacijų atstovai iš skirtingų Europos šalių.

Pagrindinis profesinių sąjungų tikslas – dirbančiųjų apsauga jų darbo vietose: normalios darbo valandos, apmokėjimas už viršvalandinius darbus, priimtinas darbo atlygis, atostogos bei poilsio dienos, saugios ir sveikos darbo sąlygos ir t. t.

Geriausia priemonė, užtikrinanti orias darbo sąlygas – kolektyvinė sutartis (KS).
Kolektyvinė sutartis yra legalus įpareigojantis dokumentas, tai yra susitarimo tarp darbuotojų atstovų ir darbdavio rezultatas.

Taip pat egzistuoja šakiniai (sektoriniai) susitarimai, kurie skirti visiems to paties sektoriaus dirbantiesiems: pvz., tekstilės pramonės sektoriaus, medžio apdirbimo ar statybų sektoriaus.
Tokiu atveju solidarumas darbuotojų tarpe vienoje įmonėje praplečiamas iki darbuotojų visame sektoriuje. Yra kolektyvinių susitarimų šalies lygyje, kai kažkoks susitarimas galioja visiems šalies darbuotojams.

Butent kolektyviniai susitarimai buvo pagrindinė tema seminaro, kurį organizavo Pasaulinė dirbančiųjų organizacija (WOW) kartu su EZA su finansine Europos Komisijos pagalba.
Vienas iš seminaro iškeltų klausimų buvo toks: kodėl vienose Europos šalyse dauguma kolektyvinių sutarčių sudaromos įmonės lygyje, o kitose šalyse labiau paplitę šakiniai (sektoriniai) kolektyviniai susitarimai. Kai kuriose Centrinės ir Rytų Europos šalyse sektoriniai susitarimai iš viso neegzistuoja.
Gal kai kuriose šalyse egzistuoja įstatymai ar kitokie įpareigojimai, pagal kuriuos sektorinė kolektyvinė sutartis būtų privaloma?

Seminaro metu paaiškėjo priežastys dėl ko sektoriniai kolektyviniai susitarimai nepaplitę Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Pagrindinė priežastis ta, kad profesinės sąjungos apjungia tik mažą procentą dirbančiųjų. Be darbuotojų atstovų tam tikrame sektoriuje neįmanoma pasirašyti sektorinės kolektyvinės sutarties. Kai kuriose šalyse pakankamai sudėtinga pasirašyti įmonės kolektyvinę sutartį. Dėl tos pačios priežasties socialinis dialogas tokiose šalyse yra nepakankamai išvystytas.
Be tinkamų priemonių socialinis dialogas lieka tik teorija ir nėra įgyvendinamas praktikoje.

Tokios šalys kaip Austrija, Olandija, Danija ir Malta turi gerai išvystytą socialinį dialogą, todėl, kad jie turi geras priemones viso to įgyvendinimui praktikoje tiek įmonės, tiek sektoriaus (šakos), tiek nacionaliniu lygiu. Darbuotojų bei darbdavio atstovai turi teigiamą požiūrį į kolektyvinius susitarimus ir į socialinį dialogą apskritai.

Pavyzdžiui, sektoriniai kolektyviniai susitarimai garantuoja, kad nebūtų konkurencijos dėl algų tarp to paties sektoriaus darbuotojų. Darbdaviai turi spręsti konkurencijos klausimus kitais būdais, pavyzdžiui, didindami produktyvumą arba investuodami į naują įrangą.

Seminaro metu dalyviai pateikė skirtingo darbdavių elgesio pavyzdžius.
Serbijoje veikiančio Prancūzijos Credit Agricol banko darbuotojai verčiami pasirašyti raštą, kad jie įsipareigoja nebūti profesinės sąjungos nariais. Banko administracija ignoruoja ir neatsako į Serbijos bankinio sektoriaus profesinės sąjungos (BOFOSS) protesto laiškus bei prašymus susitikti. Akivaizdu, kad Credit Agricol bankas nenori turėti įmonės kolektyvinės sutarties. Nevyksta joks dialogas su darbuotojų atstovais. Tai dar labiau įsidėmėtina dėl to, kad Prancūzijoje, kur yra Credit Agrecol centrinė būstinė, socialinis dialogas ir kolektyvinės sutartys yra normalus reiškinys.
Pasidaro aišku, kad esant tokioms aplinkybėms sektorinės kolektyvinės sutarties sudarymas bus neįmanomas, nebent valdžios institucijos pradėtų taikyti sankcijas banko vadovybei.
Bet iki šiol Serbijos valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų. Susidaro įspūdis, kad Serbijos vyriausybė nori turėti laisvą rinką su minimalia valdžios institucijų įtaka.

Seminaras akivaizdžiai parodė, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Europos šalių.
Dėl plačiai išvystyto socialinio dialogo Vakarų Europos šalyse profesinės sąjungos turi galimybė bendradarbiauti su darbdaviais ir kartu ieškoti tiek darbdaviams, tiek darbuotojams naudingų sprendimų.
Derybos tarp profesinių sąjungų ir darbdavių atstovų perėjo į naują lygį nuo „klasių kovos“ praeityje iki dialogo prie derybų stalo. Tai nereiškia, kad konfrontacijų tarp socialinių partnerių Vakaruose iš viso neegzistuoja.
Bet, kaip pabrėžė Ike Wiersinga, profesinės sąjungos CNV (Olandija) profesionali derybininkė, tam, kad derybos būtų sėkmingos, turi būti pasitikėjimas ir tarpusavio pagarba tarp socialinių partnerių.

Be pasitikėjimo socialinis dialogas neįmanomas.

AQ Wiring Systems UAB darbuotojų profesinės sąjungos informacija