Prieš 90 metų įkurta, ilgiausias tradicijas turinti, mūsų šalyje veikianti profesinė sąjunga Lietuvos Darbo Federacija (LDF) 2009 m. rugsėjo 26 d. minės įkūrimo sukaktį.

Jokia kita Lietuvos profesinė sąjunga per pastarąjį šimtmetį nepatyrė tiek daug pakilimų, nuosmukių bei išbandymų kaip Lietuvos Darbo Federacija, ir reta kuri organizacija nugyveno tokį turiningą devyniasdešimtmetį, kaip LDF. Daugelį kartų naikinama, varžoma, revizuojama per 90 metų ji išliko gyvybinga ir veikli. Federacijos istorija kitoms organizacijoms, ypač politinėms, gali būti nuoseklumo pavyzdys.
Įvairiuose politinio gyvenimo virsmuose savo veiklą Lietuvos Darbo federaciją grindė pagal krikščioniškąją socialinę doktriną, skelbiančią socialinį teisingumą bei jautrų atgarsį žmonių socialinėms problemoms.
Vienas Lietuvos Darbo federacijos veiklos nuoseklumo užtikrinimo šaltinių buvo popiežiaus Leono XIII 1891 m. gegužės 15 d. paskelbtoji Enciklika RERUM NOVARUM. Šiuo laikotarpiu Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, darbininkų padėtis Lietuvoje buvo itin sunki, jie jau puoselėjo mintį apie išsivadavimą iš nacionalinės priespaudos, brendo kova už geresnį gyvenimą. Šių troškimų įgyvendinimas buvo neįmanomas nesusibūrus į organizaciją su savo statutu, strategija ir taktika.
1919 metų rugsėjo 27–28 dienomis Kaune, Rotušės salėje, buvo sušauktas visuotinis krikščionių darbininkų organizacijų atstovų suvažiavimas ir įkurtas visų katalikiškų organizacijų susivienijimas – Lietuvos Darbo Federacija.
LDF centro valdybą sudaro pirmininkas Pranas Raulinaitis, sekretorė Zabelė Mažeikaitė, nariai: Pranas Povilaitis, Viktoras Beržinskas, Petras Radzevičius ir kiti.
Pirmajame Lietuvos darbo federacijos statute buvo įrašyta:
„Lietuvos darbo federacija jungia visas krikščionių darbininkų organizacijas ir profesines sąjungas bendromis pajėgomis kovoti su išnaudojimu, kad savo ekonominio gyvenimo sąlygas pagerinti ir kultūrinį stovį pakelti“.
Jau tada rezoliucijose reikalauta 8 valandų darbo dienos miesto darbininkams, pragyvenimo minimumo, socialinio draudimo, medicininės priežiūros užtikrinimo, darbo inspekcijų įkūrimo ir kt.
LDF suvažiavimas nusprendžia įkurti ir leisti savaitinį laikraštį “ Darbininkas“. Šio savaitraščio sumanytojas buvo V. Endziulaitis, o pirmuoju redaktoriumi paskirtas E.Draugelis.
Lietuvos darbo federacijos atstovai daug nuveikė Lietuvos Seimuose: steigiamojo Seimo sudėtyje buvo 14 LDF narių, pirmojo Seimo – 11, antrojo Seimo – 12, trečiojo Seimo sudėtyje 5 LDF nariai.
LDF 1920-aisiais turėjo 150 skyrių ir vienijo apie 15000 narių. Didžiausias 1810 narių skyrius buvo įsikūręs Kelmėje, jį sudarė kalviai, mūrininkai, mašinistai, siuvėjai, dailininkai, kurpiai. 1922 metais Kaune ir Kauno apskrityje buvo įkurta 20 skyrių, 1923 – jau 40. 1923-aisiais Lietuvos darbo federacija vienijo apie 20000 narių. Daugiausia LDF skyrių užregistruoja 1926 metais – daugiau nei 400.
Susidarius naujoms politinėms sąlygoms jubiliejinis, dešimtasis, Lietuvos Darbo federacijos suvažiavimas, įvykęs 1932 metų kovo 13 dieną, atsisako ankstesnės profsąjunginės krypties, nusprendžia apsiriboti tik kultūrine veikla.
XI Lietuvos Darbo federacijos suvažiavimas (1934 04 15), pakeičia LDF Statutą, įkuria naują Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS ) ir patvirtina jos įstatus.
P. Dovydaitis vadovauja Krikščionių darbininkų sąjungai iki 1940 metų birželio 15 dienos, sovietų okupacijos pradžios. Jos metu LDF – LKDS jaunimas įsijungia į rezistencinę veiklą, aktyviai dalyvauja 1941 metų birželio sukilime.
1940 m. birželio 28 d. Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro nutarimu LKDS veikla uždraudžiama.
Okupacijos metu LDF veiklą palaikė išeivijos lietuviai. 1942 metais organizacijai grąžinamas senasis LDF vardas, po metų ji įsilieja į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) sudėtį.
1948 m. Vokietijoje (Fellbache) įvyko LDF suvažiavimas emigracijoje. Tuomet išrinktas trijų narių: P.Jočio, J.Kairio ir dr.J.Šimaičio komitetas. Vėliau LDF veikla koncentruojama JAV. LDF dalyvauja Jungtinių Tautų veikloje, priklauso Vidurio Europos krikščioniškųjų profesinių sąjungų federacijai. Išeivijoje Federacijai vadovavo P.Jočys, vėliau A.Škėrys, K.Povilaitis, I.Petrauskas.
Vienas iš veikėjų P.V.Raulinaitis dar 1955 metais žurnale „Tėvynės sargas“ (V tomas, 1955, Nr. 2(12)) rašė:
„Lietuvos darbo federacija skatino ir palaikė viską, kuo buvo siekiama stiprinti ir apginti Lietuvos nepriklausomybę, kelti darbo žmonių ir visos lietuvių tautos kultūrą, įvesti krašte socialinį teisingumą, šviesti ir auklėti tautą patriotinėje ir krikščioniškoje dvasioje, tarptautinėje politikoje palaikyti draugingumą tarp kaimynų, ypač tarp Pabaltijo respublikų“.
Tęsiant tokias tradicijas 1991 metais buvo atkurta Lietuvos darbo federacijos veikla.
Lietuvos darbo federacijos atkūrimu rūpinosi ir jį įgyvendino Lietuvių Katalikų mokslo akademijos Sociologijos sekcija. Atkūrimui vadovavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys ir šios akademijos Sociologijos sekcijos vadovas, dabartinis Lietuvos darbo federacijos garbės pirmininkas L.Radzevičius.
Lietuvių katalikų mokslo akademijos Sociologijos sekcijai pavyko suburti patriotiškai nusiteikusią iniciatyvinę grupę. Tai profesorius, teologijos mokslų daktaras, monsinjoras Vytautas Kazlauskas, docentas, technologijos mokslų daktaras Lionginas Radzevičius, docentas, teisės mokslų daktaras, Jonas Stašinskas, aktorius Jonas Vaitiekaitis. Jiems nuolat talkino inžinierė Aldona Kulvietienė, gydytoja Laima Chlebinskienė, Milda Bliumenzonienė, Jonas Pogaželskas ir kiti.
Iniciatyvinė grupė veikė Lietuvos Katalikų akademijos Sociologijos sekcijai skirtose patalpose (Jakšto g. 9, Viniuje).
Iniciatyvinės grupės veiklą dar labiau paskatino Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų moralinė parama: Lietuvos Darbo federacijos atkūrimo idėją palaimino šviesaus atminimo Katalikų Bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius ir tam pritarė tuometinis vyskupas, o dabar Kauno arkivyskupijos arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Lietuvių katalikų mokslų akademijos garbės prezidentas, profesorius, teologijos mokslų daktaras Antanas Liuima, fizikos mokslų daktaras, kunigas, dabar Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos valdybos pirmininkas, profesorius, medicinos mokslų daktaras Giedrius Uždavinys, šios akademijos valdybos narė, profesorė, filologijos mokslų daktarė Antanė Kučinskaitė, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė, Telšių vyskupas Antanas Vaičius, Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, išeivijos kunigai monsinjoras P.Prunskis ir monsinjoras P.Daugintis.
Vilniuje 1991 m gruodžio 28 d. įvykęs Lietuvos darbo federacijos atkuriamasis suvažiavimas patvirtino LDF Statutą. LDF pirmininku buvo išrinktas Lionginas Radzevičius, pavaduotojais – Jonas Vaitiekaitis ir Jonas Stašinskas, vyriausiąja sekretore – Aldona Vasiliauskienė.
Istorinis LDF gyvenime įvykis įvyksta 1992 05 30 d. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto valdyba organizuoja Vilniuje iškilmingą posėdį, kuris konstatuoja , kad istorinė VLIK-o misija ir įsipareigojimai yra atlikti – 1991 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Todėl šis posėdis yra uždaromasis.
Iš Chicago į šį posėdį atvyksta LDF pirmininkas išeivijoje dipl. ek. Ignas PETRAUSKAS ir generalinė sekretorė dr. Joana DANILEVIČIENĖ. Ir su LDF pirmininku dr. Lionginu RADZEVIČIUMI pasirašo “ Lietuvos darbo federacijos DEKLARACIJĄ” . Lietuvoje veikianti Lietuvos darbo federacija įgaliojama toliau tęsti krikščionių darbininkų organizacijos veiklą ir išlaikyti tradicijas.
Šiandien LDF vienija 10 šakinių susivienijimų – Lietuvos Respublikos Vandens tiekėjų federaciją, Lietuvos transporto federaciją, Lietuvos žurnalistų draugiją, Krikščioniškąją ūkininkų profesinę sąjungą „Artojas“ , Krikščioniškąją Švietimo darbuotojų profesinę sąjungą, Metalo apdirbimo įmonių federaciją, LDF Medicinos darbuotojų federaciją, Valstybės tarnautojų profesinę sąjungą, Meno darbuotojų profesinę sąjungą, LDF jaunimo organizaciją.
LDF skyriai veikia 9 šalies apskrityse. Federacijos atstovai dalyvauja Lietuvos Respublikos Trišalės Tarybos, Darbuotojų saugos ir sveikatos komisijoje, Valstybinėje socialinio draudimo fondo taryboje, Garantinio fondo taryboje, apskričių trišalėse tarybose.
Didelę reikšmę LDF skiria tarptautiniam bendradarbiavimui, todėl jau 1996-aisiais įstojo į Pasaulio darbo konfederaciją , kuri 2006 m. apsijungusi su Laisvųjų profesinių sąjungų konfederacija, tapo Tarptautine profesinių sąjungų konfederacija. LDF 2002-aisiais tapo Europos profesinių sąjungų konfederacijos nare. LDF atstovai dalyvauja Europos komisijos komitetų darbe.
Apie LDF mezgamus ryšius, bendradarbiavimo dvasią iškalbingai byloja ir tai, kad 2001-ųjų pabaigoje įkurtas LDF Švietimo centras yra Europos dirbančiųjų centro EZA narys. EZA vienija 60 krikščioniškosios pakraipos švietimo įstaigų, darbininkų judėjimų bei profesinių sąjungų Europoje.
Savo darbe Lietuvos darbo federacija linkusi rinktis ne ultimatyvų, konfrontavimo kelią, o bendradarbiavimą, tikėdama, kad tikslo galima pasiekti ne grasinimais, bet konstruktyviomis derybomis.