Lietuvos profesinės sąjungos 2011 metus galėtų pavadinti nesusikalbėjimo su Vyriausybe metais. Vyriausybės dėmesys socialiniam dialogui vis mažėjo, veiksmų derinimas su socialiniais partneriais buvo tik deklaruojamas, susitikimai su Seimo ir Vyriausybės vadovais buvo labiau panašūs į bėdų turgų – aptarus valstybės bėdas jokių prošvaisčių geresniam gyvenimuji nebuvo matyti. Antrus metus vykstanti diskusija dėl minimalios mėnesio algos (MMA) padidinimo nedavė jokių rezultatų dėl Vyriausybės neryžtingumo prieš artėjančius Seimo rinkimus bei Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijų. Gyvenimas Lietuvoje darosi vis skurdesnis, o socialinė atskirtis vis gilesnė – daugiau nei 213 tūkstančių bedarbių, žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas, nyksta vidurinysis visuomenės sluoksnis, o dirbantys ir gaunantys minimalų darbo užmokestį negali tinkamai aprūpinti savo šeimų. Gyventojų surašymo 2010 metais duomenys atskleidė tikrąjį gyventojų skaičių. Dvidešimties nepriklausomybės metų rezultatas – daugiau nei pusė milijono emigravusių Lietuvos gyventojų.

Lapkričio viduryje 9 profesinės sąjungos pateikė Vyriausybei ir Seimui Reikalavimų paketą, svarstant 2012 metų biudžetą, reikalavo numatyti lėšas svarbiausių šalies problemų – nedarbo ir skurdo – sprendimui. Lietuvos profesinės sąjungos teigė esančios pasirengusios pradėti derybas su LR Vyriausybe dėl šių reikalavimų įgyvendinimo terminų ir priemonių. Tačiau tikros derybos taip ir neįvyko. Iš pateiktų reikalavimų 2012 metais Vyriausybė surado lėšų tik vieno įgyvendinimui – pažadėjo atstatyti sumažintas pensijas į prieškrizinį 2008 m. lygį. Todėl profesinės sąjungos nesutiko pasirašyti Vyriausybės kanceliarijoje parengto naujo Trišalės tarybos susitarimo dėl esminių socialinių ir ekonominių klausimų 2012 metams.

Likus metams iki Seimo kadencijos pabaigos vėl atnaujinta diskusija dėl nacionalinės ekonomikos ir visuomenės reikalų tarybos įsteigimo. Diskutuoti buvo kviečiami įvairius visuomeninius judėjimus ir mokslo bendruomenę atstovaujantys asmenys, dalyvavo ir profesinių sąjungų atstovai Tačiau kai kurių profesinių sąjungų lyderiai vis dar nepakyla aukščiau asmeninių ambicijų, tuščio pavydo ir nepagarbos kitiems. Dauguma dalyvių nėra įsigilinę į pilietinio dialogo plėtros klausimus, nėra susipažinę Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) veikla ir struktūra, kitų Europos šalių patirtimi. Tokių diskusijų rezultatai yra abejotini. Sugriovus dabar egzistuojančią sistemą, galima pasiekti ir priešingo rezultato – ne sustiprinti, o tik susilpninti darbuotojų atstovavimą.

Tuo tarpu profesinių sąjungų nacionalinių junginių koordinacinio centro veikla sustiprėjo. Vyriausybei ir Seimui buvo teikiami pasiūlymai susiję su socialine darbuotojų apsauga ir visuomenės interesais. Koordinacinis centras siūlė Vyriausybei tobulinti Sodros reformą, įvesti tikrai progresinius gyventojų pajamų mokesčius, reikalavo skaidrumo energetikos politikoje, kontroliuoti prekybos monopolijas, mažinti šilumos ir maisto produktų kainas ir kt. Svarbiausias reikalavimas – nelopyti biudžeto skylių vien tik darbuotojų sąskaita. Koordinacinio centro veikla – puikus pavyzdys, kaip gali ir turi profesinės sąjungos koordinuoti ir vienyti savo veiksmus.
Profesinės sąjungos ateityje numato stiprinti profesinių sąjungų įtaką valstybės valdyme, didinti piliečių aktyvumą bei visuomenės pasitikėjimą profesinėmis sąjungomis.