Rugsėjo 12-13 dienomis Vilniuje, Karolinos viešbutyje, užimtumo, jaunimo įdarbinimo, profesinių sąjungų veiklos metodų temomis diskutavo apie 20 profesinių sąjungų ir darbdavių atstovų. Renginio formatas: „seminaras-darbo grupė“, dalyvių sudėtis: dešimtukas užsieniečių ir dešimtukas Lietuvos atstovų. Šeimininkų pusėje sėdėjo Lietuvos darbo federacijos (LDF) aktyvas, o svečių pusėje – Vengrijos, Slovakijos, Portugalijos, Estijos, Austrijos, Belgijos, Kipro, Latvijos ir Lenkijos pasiuntiniai.
Seminaro-darbo grupės darbotvarkė buvo padalinta į keturis teminius blokus: 1) Užimtumo didinimas reformuojant darbo rinką; 2) Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimas; 3) Profesinio mokymo reformos poreikis Europos šalyse; 4) Profsąjungų vaidmuo Europoje.
Oficiali seminaro-darbo grupės nagrinėjimo tema: „Darbo rinkos iššūkiai, įgyvendinant „Europa 2020“ strategiją. Atnaujintas socialinių partnerių vaidmuo, siekiant sukurti geresnę ateitį“. Seminaro rėmėjai: Europos Sąjunga ir Europos centras darbuotojų klausimams spręsti (EZA). Dalyvius ir užsienio svečius pasveikino LDF pirmininkas Svajūnas Andriulis ir LDF generalinė sekretorė Janina Švedienė.

????????????????????????????????????

Europos komisijos parama ir iniciatyvos

EZĄ, vieną iš šio seminaro rėmėjų, išsamiai pristatė šio centro vicepirmininkė LDF generalinė sekretorė Janina Švedienė. Tai 29 metus veikiantis tarptautinis centras, vienijantis 71 organizaciją iš 26 šalių. Pirmasis EZA veiklos prioritetas – krikščioniškųjų vertybių įgyvendinimas. „Ir mes kartais vartojame žodį streikas, bet tų streikų nenorime. Mes – labiau už socialinį dielogą“, – kalbėjo J.Švedienė. EZA dosniai remia Europos Komisija (EK), skirdama milijonus darbuotojų mokymams.
Tarp Lietuvos profsąjungų krikščioniškosios pakraipos centrui EZA priklauso LDF ir LPS „Solidarumas“.
EK atstovybės Lietuvoje ekonomikos analitikas Marius Vaščega, seminaro dalyviams perskaitė išsamų tekstą „EK iniciatyvos, skirtos užimtumui didinti“, pristatė strategiją „Europa 2020“. Šis septynių iniciatyvų paketas sumanytas krizės metais ir skirtas krizei įveikti. Krizė iki galo neįveikta, bet nedarbas apskritai mažėja. Lietuva užimtumo požiūriu „yra viduriuke, tačiau situacija nėra gera“. Atsakydamas į klausimą, ar išsilaikys ES, M.Vaščega, išsisukęs nuo tiesioginio atsakymo, pareiškė, jog „ES po kiekvienos krizės – vis stipresnė“.

Nedarbo įveikimo peripetijos

Pristatydama pranešimą „Lietuvos užimtumo didinimo strategija“ LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Eglė Radišauskienė nevengė atsitraukti nuo iš anksto parengto teksto, todėl susilaukė aktyvesnio seminaro dalyvių susidomėjimo. Pavyzdžiui, ji pareiškė, kad, jos nuomone, jaunimo nedarbas esąs „kiek išpūsta problema“ palyginus su tikrai kritiška viduriniojo amžiaus (40-ties ir vyresnių) bedarbių situacija. Su šiuo E.Radišauskienės požiūriu, „užstodamas“ jaunimą, vėliau polemizavo pranešėjas iš darbo biržos.
Kliūtys nedarbui įveikti – nepakankamai spartus naujų darbo vietų kūrimas, dar neišsisprendusi terminuotų-neterminuotų sutarčių problema, ir tai, kad 80 proc. bedarbių neturi jokio – net pradinio – išsilavinimo. Daugiau nei pusę bedarbių sudaro moterys, 40 proc. iš jų neturi profesinio pasirengimo. Na, o darbdaviai? Daugiau nei pusė darbdavių siūlo tik minimalią algą.
Rusijos sankcijos – nauja problema, nors dėl jų kol kas nesą atleista nė šimto žmonių.
Kalbėdama apie Vyriausybės neseniai patvirtintą „užimtumo strategiją“ (ją remia ES: apie 12 milijonų eurų Europos fondo lėšų bus skiriama užimtumui skatinti) pranešėja pabrėžė, jog būtina atsižvelgti į kiekvieno šalies regiono specifiką, istorinį palikimą. „Štai mano gimtieji Šiauliai buvo pramonės miestas, o dabar jame beveik nieko nėra: anksčiau man atrodė toks didelis, o dabar – sumažėjęs“, – pasidalino asmeniniais įspūdžiais E.Radišauskienė.
Kaip ir kiti oficialieji pranešėjai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė akcentavo socialinį dialogą – kaip panacėją socialinėms bėdoms išgydyti ir peikė profsąjungų spaudimo metodiką. „Užimtumas – socialinio dialogo pasekmė. Kumščiais, streikuodami nelabai ką laimėsime“, – pradžioje ir pabaigoje savo pranešimo pabrėžė E.Radišauskienė.
Moderuojanti šią seminaro dalį J.Švedienė teigiamai įvertino pranešimą ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmenį. „Mums sekasi su šia ministerija. Visi trys ministrai buvo sukalbami žmonės“. Deja, pastebėjo LDF generalinė sekretorė, yra nemaža darbdavių, kurie vengia socialinio dialogo, neleidžia steigtis profesinėms sąjungoms. O LDF pirmininko pavaduotoja Jelena Soms atkreipė dėmesį į pranešėjos iškeltą vyresniųjų įsidarbinimo problemą, siūlydama ieškoti priemonių, kaip atskirai remti šią bedarbių grupę.

Aukštoji mokykla gimdo bedarbius?

Diskutuojant dėl E.Radišauskienės pranešimo, grįžta prie jaunimo nedarbo, tarp kurio priežasčių – neteisinga jaunimo mokymo tendencija: tėvų siekimas vaikus „būtinai brukti į aukštąją mokyklą“. Rezultatas – paradoksalus: kai kurie studentai meta universitetus ir pasuka į profesines mokyklas (tokių faktų šiemet priskaičiuota jau apie 1000).
Vėlesnė pranešėja Rūta Karvelytė (Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras) pastebėjo, kad, pvz.., Austrijoje 80 proc. vidurines mokyklas baigusio jaunimo renkasi specialųjį mokslą, – apytikriai tiek, kiek Lietuvos moksleivių,, pretenduojančių baigti universitetus. Tačiau procesai skatina optimizmą: šiemet į profesines mokyklas įstojo 12 proc. daugiau jaunuolių nei pernai.
Jaunimo užimtumo problematiką savo gyvame ir įdomiame pranešime išsamiai atskleidė Valdas Maksvytis, Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vyr. specialistas.
„Kas iš šios auditorijos gali atsakyti į du klausimus, – kreipėsi į auditoriją pranešėjas. – Taigi (1): kiek metų reikia turėti, kad galėtum registruotis darbo biržoje? Ir (2): kiek metų sulaukęs jaunuolis gali turėti oficialų bedarbio statusą?“ Pasirodo, atsakymas į pirmą klausimą: 14 metų, o į antrą – 16 metų. O apskritai, darbo biržos ekspertas ėmėsi neigti iki tol išsakytą mintį, kad jaunimo įsidarbinimo problema esant ne tokia skaudi, kaip viduriniosios kartos bedarbių.
Jei jaunuoliai, patekę į darbo rinką, patiria sunkumų, – teigė 31 metų darbo rinkos ekspertas, – tie sunkumai jam atsiliepia visą likusį gyvenimą. Be to, jaunimui tenka konkuruoti su patirties turinčiais vyresniaisiais. Jaunimas dažniau susiduria su nekokybiškomis darbo vietomis ir vėl grįžta į darbo biržą. „Tik nesiūlykite man darbo už 1000 litų“, – sako dažnas jaunasis darbo ieškotojas. Kodėl? Todėl, kad jis žino, kad, sutikęs dirbti už minimumą, tokią algą ir tegaus visą laiką: darbdaviai nežada jam perspektyvos po pusmečio, metų uždirbti daugiau.
Jaunimo nedarbas tapo aktualizuotas kaip socialinė problema nuo 2009 metų, – per krizę jis padidėjo 4 kartus. Su didžiausiu jaunimo nedarbu susiduria Utenos, Marijampolės, Tauragės, Mažeikių rajonai, o tarp didžiųjų miestų – Panevėžys.
Specialisto nuomone, jaunam žmogui tinkamai įsidarbinti padeda jo jau įgyta darbo bei visuomeninės veiklos, savanorystės patirtis. Ta prasme girtina tendencija, kad vis dažniau jaunam žmogui sudaromos sąlygos mokantis įsidarbinti, kad jau gimsta atitinkami teisės aktai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei darbo biržos atstovai ne vieną akmenį metė į Lietuvos švietimo daržą: aukštosios mokyklos „priima bet ką“ ir kad aukštoji mokykla apskritai atsilieka „nuo rinkos poreikių“, kad „priešas – krepšelinė sistema“, skatinanti mokyklą tempti už ausų iki brandos atestato net mokyklos beveik nelankiusį jaunuolį, ir pan.
Dar iki tol kalbėjusi J.Švedienė bene pirmoji prabilo apie jaunimo traukimąsi į užsienį: jos du sūnūs gyvena ir dirba Airijoje. „Tai ir skausmas, ir išsigelbėjimas“, kad priklausymas ES padeda rasti išeičių, pastebi profsąjungininkė ir daro išvadą: galimybę įsidarbinti užsienyje vis dėlto reikią vertinti nevienareikšmiškai. Pasak V.Maksvyčio, taikytinos dvi netapačios sąvokos – mobilumas ir emigracija: viena, kai baigęs aukštąją mokyklą jaunas specialistas išvažiuoja į kitą šalį ir ten renka braškes ir visiškai kita, kai baigęs universitetą išvažiuoja dirbti pagal specialybę.
Eero Mikenberg (Estijos ETOK atstovas), tęsdamas „jaunimo iniciatyvų įgyvendinimo“ temą, patvirtino, kad ir Estijoje jaunimui tebegalioja aukštųjų mokyklų prioritetai. „Šeima siunčia vaiką į universitetą, o jį baigęs specialistas pardavinėja telefonus ar televizorius“. Orientuojamasi tik į atlyginimus. Iki šiol Estijoje trūko atitinkamos viešos jaunimui skirtos propagandos, pagrįstos gilesne vertybine bei rinkos tendencijų analize. Be to, reikia stengtis suprasti jaunimo poreikius: pirma, jis nori dalyvauti svarbiuose projektuose ir, antra, jam reikia lankstaus darbo laiko.

Lenkijoje siautėja neoliberalizmas

Tame pačiame seminaro programos skirsnyje įrašytas Lenkijos Solidarnosc jaunimo atstovas Sebastian Baranski auditoriją nustebino šokiruojančia informacija iš šios kaimyninės šalies. Jau kuris laikas Lenkijoje nevyksta socialinis dialogas, nes, protestuodami prieš neoliberalistinę valdžios politiką, visi trys profsąjungų centrai išėjo iš trišalės tarybos. Socialiniai partneriai (darbuotojų atstovai) yra labai silpni, socialinio dialogo stoka atsiliepia ir jaunimo likimui. 80 proc. jaunų (15-24 metų) žmonių dirba tik puse etato. Profesinę sąjungą įkurti praktiškai neįmanoma: parodęs tokią iniciatyvą nedelsiant esi atleidžiamas. Profesinės sąjungos sensta, nes jaunimas vengia į jas stoti, kadangi labai palitęs požiūris, jog tai – komunistinės sistemos atgyvenos. Beje, ir „Solidarume“ nėra jaunimo sektoriaus, kuris dabar kuriamas, rengiami jauni lyderiai – tokie kaip Sebastian.
Vengrijos profsąjungs MOSZ jaunimo atstovė Judith Hamburg pastebėjo, kad ir jos šalyje socialinio dialogo situacija panaši į Lenkijos. Tiesa, jos, miškininkų sektoriuje, kiek geriau: profsąjungos galėjo dalyvauti privatizacijos procese. Profsąjungos turi galimybių reikštis per žiniasklaidą. O jaunimas, ypač studentai, čia labai aktyvūs.

Kodėl Lietuvoje geriau nei Lenkijoje?

Vėliau diskusijos nukrypo į darbo santykių liberalizavimo vertinimus, buvusių „Trijų tigrų“ nuosmukio ir profesinių sąjungų situacijos Baltijos šalyse palyginimus. Kodėl Lietuvoje profesinėms sąjungoms veikti sąlygos palankesnės nei, pvz., Lenkijoje? Atsakydama į šį užsienio svečio klausimą J. Soms kaip „mūsų stiprybės“ priežastis nurodė Koordinavimo centro (LPSK-LDF-LPS „Solidarumas“) veiklą. „Pasipešam tarpusavy, bet nacionalinio lygmens sprendimus priimame kartu“, – gyrėsi LDF vicepirmininkė.
Eero Mikenberg Estijos profsąjungų situaciją vertino kritiškiau, tačiau pasidžiaugė, kad dabar vadžias perėmęs jaunas, energingas veikėjas, atėjęs vadovauti centrui iš aktyvaus transporto sektoriaus (turimas galvoje EAKL pirmininkas Peep Peterson –red.), kuris, tikėtina, „patrauks į kalną šį nelengvą vežimą“.
Latvijos profesinių sąjungų susivienijimo LBAS atstovas Martins Svirskis pasigyrė, jog jų respublikoje veikia viena visas profsąjungas vienijanti konfederacija, nors iškyla problemų, kai reikia kalbėti sektoriaus ar bendrovės profsąjungos lygiu. Tuo tarpu įmonės ar bendrovės profsąjungų kūrimo ar išlikimo problema Latvijoje tebėra aštri. „Pats mačiau vieną darbo sutartį, kurioje priimamas į darbą žmogus verčiamas pasižadėti nestoti į profesinę sąjungą“, – kalbėjo M.Svirskis.
Perkeliant profsąjungų problematiką į Europinį lygmenį pranešimą „Europinis socialinis dialogas valstybiniame sektoriuje. Profsąjunginis lobizmas“ perskaitė Bert van Caelenberg, EUROFEDOP generalinis sekretorius, daug laiko skirdamas jo vadovaujamos Europos valstybės tarnautojų federacijos veiklai.
Darbdavių ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos pozicijai seminare atstovavęs Lietuvos inžinerinės prmonės asociacijos LINPRA direktorius Gintaras Vilda, skaitęs pranešimą „pameistrių“ rengimo (profesinio mokymo) tema. Neišvengęs „nepatogių“ klausimų darbdavių-profsąjungų tema, pranešėjas diplomatiškai išsisukinėjo. „Yra visokių darbdavių, ir visi turi teisę būti tokie, kokie yra“, – pareiškė LINPRA direktorius. Tačiau kaip svarbų problemų sprendimo raktą G.Vilda pripažino socialinį dialogą, pabrėžęs: „Kol nebus suprasta, kad socialinis dialogas yra investicija, – niekas nesikeis!“

????????????????????????????????????

????????????????????????????????????

????????????????????????????????????

Copy of DSC_1442